ŠV. MALACHIJO PRANAŠYSTĖ – SMALSUMO DIRGINIMAS
Matyti tikrovę kitaip

ŠV. MALACHIJO PRANAŠYSTĖ – SMALSUMO DIRGINIMAS

Šv. Malachijo ikona

Šv. Malachijo ikona

Vos popiežius Benediktas XVI pasitraukė iš šv. Petro sosto, vėl į dienos šviesą buvo ištraukta vadinamoji šv. Malachijo pranašystė. Pasak jos interpretacijos Benedikto XVI įpėdinis būsiąs paskutinis popiežius.

Norisi priminti, kad ši „pranašystė“ žiniasklaidoje „blykstelėjo“ tuoj po Benedikto XVI išrinkimo. Frazė (kurių „Malachijo sąrašiuke“ yra 112) Gloria olivae („Alymedžio šlovė“) sutapo su kai kuriais Benedikto XVI – ojo asmenybės ir tarnystės niuansais. To pakako, kad šv. Malachijo pranašystė atsidurtų ne tik sensacijų trokštančių smalsuolių, bet ir pamaldžių katalikų akiratyje, o pontifikas emeritas būtų meiliai „tituluojamas“ Gloria olivae. „Pranašystei“ papildomo svarumo suteikia aplinkybė, kad jos autorius – šventasis.

Tačiau tikroji „pranašystės“ istorija šia autoryste verčia abejoti. Juk oficialus šv. Malachijo biografas šv. Bernardas Klervietis (beje, tikras mistikas), kuris aprašė šventojo gyvenimą, ten apie jokius regėjimus, susijusius su būsimais popiežiais, net neužsiminė.

Šios  „pranašystės“ niekas ir nematė iki pat dienos, kai ją savo knygoje Lignum Vitae (1595) paminėjo vienuolis benediktinas Arnoldas de Wyonas. Šioje knygoje ir buvo paskelbtas pranašystės tekstas kartu su nedidele įžanga ir glaustu šv. Malachijaus gyvenimo aprašymu.

Vertėtų atkreipti dėmesį į Lignum Vitae pasirodimo datą. Tai – kontrreformacijos era, imamasi visų priemonių, kad būtų sutvirtintas po Reformacijos pašlijusios popiežystės autoritetas, ieškoma papildomų argumentų įrodyti jos būtinybę. Šiuo atveju pasitelkiama mistika – Dievas yra numatęs kiekvieną popiežių ir tai apreiškęs savo šventiesiems.

Atitinkamai šiam kontekstui parinkta ir pabaiga, kuri praneša apie martirologinį popiežystės aspektą: „Paskutinio Šventosios Romos Bažnyčios valdymo metu iškils „Petrus Romanus” (lot. Petras Romietis), kurio valdomi žmonės patirs daugelį vargų, po kurių miestas ant septynių kalvų bus sunaikintas ir pasirodys baisus Teisėjas paskutiniam teismui. Pabaiga.“

Nevertėtų stebėtis ir tuo, kad pranašystė priskirta šv. Malachijui. Kiekvienas bent paviršutiniškai susipažinęs su hagiografijos žanru žino, kad sunku būtų rasti šventąjį, kurio biografijoje nerastume nebūtų dalykų.

Visgi lotyniškų frazių sąrašas – metaforos, kurias reikia atkoduoti pasitelkus popiežių biografijas, istorines jų gyvenamos epochos aplinkybes, heraldikos žinias. Nenuostabu, kad šios pastangos primena bandymus surasti adatą šieno kaugėj.

Puikiu pavyzdžiu kaip pritempinėjamos šios „pranašystės“ frazės prie konkretaus pontifiko gali būti 91 – oji frazė Miles in bello („Karys mūšyje“), siejama su popiežiaus Benedikto XIII asmeniu. Nėra jokių faktų, kad šis pontifikas būtų dalyvavęs kariniuose reikaluose, tad pranašystės entuziastai aiškina, kad prieš jam tampant popiežiumi kaimyniniuose kraštuose vyko nemažai karinių konfliktų, tai nenuneigia prielaidos, kad ir jis esą, teoriškai galėjęs juose dalyvauti… Tuo metu Pietro Francesco (Vincenzo Maria) Orsini de Gravina (toks šio popiežiaus pasaulietinis vardas) priklausė aristokratų Orsinių giminei ir iki pat savo pasitraukimo į domininkonų ordiną (ten įstojo sulaukęs vos 18 m.) gyveno ramiai tėvų pilyje.

Tačiau ažiotažas, kuri sukėlė vadinamoji šv. Malachijo pranašystė yra sietinas su katalikybėje klestinčiu (deja, ir mūsų krašte paplitusiu) nesveiku misticizmu. „Pasirodė“, „apsireiškė“, „išpranašavo“, – tai tampa religinės raiškos ramsčiu, argumentu, įrodymu, kad vienas ar kitas dvasingumo kelias tikras.

Norisi priminti vieną reikšmingą mintį, kurią užrašė šv. Kryžiaus Jonas ir citavo Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Nuo to laiko, kai jis mums atidavė savo Sūnų, kuris yra jo Žodis, Dievas nebeturi daugiau ko mums pasakyti. <…> nes ką jis anksčiau buvo sakęs pranašams dalimis, dabar jis pasakė viską iš karto, atiduodamas mums viską, savo Sūnų. Todėl tas, kuris dabar dar norėtų jį klausinėti arba trokštų iš jo vizijų ar apreiškimų, ne tik elgtųsi kvailai, bet ir tiesiog įžeistų Dievą, nes nekreiptų akių vien į Kristų, o ieškotų ko nors kito arba kokių nors naujybių” (KBK 65, Carm. 2, 22).

Apreiškimų ir vizijų troškulio apimti žmonės vyksta į Medjugorje, godžiai skaito knygeles, kuriose skelbiami įvairūs regėjimai, pasineria į abejotinas maldingumo praktikas ir tuo „įžeidžia Dievą“, nes tikėjimą keičia akivaizdumo geismu, o tikrąjį dvasinį gyvenimą – pasakomis.

Dar būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu ir kardinolu pontifikas emeritas rašė: „Pranašavimas Biblijos prasme reiškia ne aiškiaregystę, bet Dievo valios dabarčiai aiškinimą, taip pat parodantį teisingą kelią į ateitį. Aiškiaregis atsiliepia į proto, trokštančio nutraukti ateitį dengiantį šydą, smalsumą; pranašas grumiasi su valios bei mąstymo aklumu ir atskleidžia Dievo valią dabarčiai kaip reikalavimą ir kelio rodyklę. Būsimųjų dalykų numatymas čia antraeilis.” Šiame kontekste vadinamoji šv. Malachijo pranašystė neturi nieko bendra su autentišku pranašavimo charizmos pasireiškimu, nes tik dirgina žmogaus smalsumą, kuris yra nepasotinamas.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes