SUTRAIŠKYTI BLAKĘ PAKANKA PLAKTUKO?
Matyti tikrovę kitaip

SUTRAIŠKYTI BLAKĘ PAKANKA PLAKTUKO?

Klausymosi įrenginius Lietuvoje naudoti gali tik specialiųjų tarnybų pareigūnai

Vilniaus apygardos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl pasiklausymo įrangos valdančiųjų Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) būstinėje. Ji rasta birželio 12-ąją kompiuterio pelėje ir būstinės vidaus kiemelyje augančiame medyje.

TS-LKD atstovai teigia neatmetantys galimybės, kad galbūt nusikalstamą veiką dėl partijos ir jos narių bei darbuotojų galėjo inicijuoti užsienio specialiosios tarnybos, Lietuvoje veikiančios interesų grupės ar politiniai oponentai, siekdami neteisėtai rinkti ir kaupti informaciją, kuri yra ypač vertinga artėjant Seimo rinkimams.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) išsyk paskelbė, kad su šiuo įrenginiu niekaip nėra susijusi. Valstybės saugumo departamentas (VSD), kaip dažniausia būna tokiais atvejais, incidentą nuleido tylomis.

Tikrovė – ne visada pagal įstatymus

Norėtųsi tikėti, kad bent šįsyk tokia nusikalstama veika bus ištirta iki galo. Juk mūsų šalies Baudžiamasis kodeksas numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą specialiosios technikos įrengimą ar panaudojimą informacijai rinkti (griežčiausia bausmė už tai – laisvės atėmimas iki ketverių metų). Negana to, klausymosi įrenginius Lietuvoje naudoti gali tik specialiųjų tarnybų pareigūnai, tačiau tam reikia gauti ir prokurorų, ir teismo sankciją. Pasak prokurorų, įtarus neteisėtą klausymąsi būtina kreiptis į Lietuvos specialiąsias tarnybas, o kilus įtarimui, kad asmens gali klausytis specialiosios tarnybos, arba aptikus klausymosi įrenginį, reikia apie tai nedelsiant pranešti Generalinei prokuratūrai.

Tokios yra normalios teisinės procedūros. Tačiau tikrovė, kaip įprasta, yra kitokia. Štai 2009-aisiais buvo pasklidusi žinia, kad Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėja Roma Katinienė savo darbo kabinete Kaune rado pasiklausymo įrangą. R.Katinienė aktyviai dalyvavo Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos ir Lietuvos policijos profesinės sąjungos veikloje. Ši istorija, nuskambėjusi viešojoje erdvėje, paprasčiausia nugarmėjo į užmarštį, nors joje figūravo visuomeninio sektoriaus veikėja.

Jei Lietuvoje politikai netoleruotų pasiklausymo kultūros, tuomet po tokių atvejų kaip TS-LKD ar LSDP būstinių šnipinėjimas nedelsiant būtų pradedamas parlamentinis tyrimas.

Lengvai galime įsitikinti, kad šiuo klausimu šalyje yra pilna nesusipratimų. Pavyzdžiui, internetu nesunkiai galima įsigyti klausymosi ir slopinimo įrenginių. Neaišku, kas yra atsakingas už kontrolę, kad tokie dalykai nepatektų į kieno papuola rankas. Ar ne stebėtinas įvykis, kai šio mėnesio pradžioje į Marijampolės pareigūnus kreipėsi pilietis M.P. (gimęs 1988 m.), kuris savo namuose rado aparatūrą, labai primenančią pasiklausymo įrangą? Šis jaunuolis atliko sąmoningam piliečiui privalomą veiksmą ir kreipėsi į teisėsaugą, bet kaip nutinka, kad tokia įranga apskritai atsiranda žmonių namuose?

Prisiminkime ir kitą atvejį – 2009-aisiais Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Algirdas Butkevičius teigė, kad pats partijos būstinėje aptiko klausymosi aparatą. Tuomet žiniasklaidai jis sakė apie partijos būstinėje Vilniuje įmontuotas „blakes“ sužinojęs iš raštelio, kurį gavo, kai buvo išrinktas partijos vadovu. Iš jo A.Butkevičius sužinojo, kad reikia patikrinti baldus keliuose kabinetuose, ir minkštasuolyje rado „blakę“. Beje, viską susiejęs su Prezidento rinkimais, ne kaip anas marijampolietis, socialdemokratų lyderis nesikreipė į prokuratūrą, bet, pasak jo paties, sudaužęs „blakę“ plaktuku ir išmetęs į šiukšlių dėžę.

Išskirtinė užduotis tapo savaime suprantamu dalyku

Jei pastaroji istorija nėra eilinis viešųjų ryšių triukas, galima teigti, kad socialdemokratų lyderio veiksmas yra simbolinis. Jis atskleidžia, kad kai kurie politikai yra bejėgiai kovoti su pasiklausymo reiškiniu, net netiki, kad teisėsauga gali juos išaiškinti ir įvertinti. Taip pat jie yra susitaikę su faktu, kad yra sekami. Juk tarp politikų (deja, ir ne tik tarp jų, bet ir tarp žurnalistų, teisininkų, visuomenininkų ir pan.) jau tampa įpročiu telefonu neaptarinėti svarbių dalykų, nes klesti įsitikinimas, kad pokalbių klausomasi. Tai jau pasidarė savaime suprantamu dalyku, kuris šalyje tik didina baimės, nepasitikėjimo ir įtarumo atmosferą.

Iš neseniai paskelbtos VSD ataskaitos sužinome, kad, įgyvendinant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę, 2011-aisiais buvo vykdomos 59 037 užduotys. Ataskaitoje paaiškinama, kad „viena elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės užduotis reiškia vieno galinio įrenginio (telefono numerio, IP adreso ar elektroninio pašto adreso), kurių vienas asmuo gali turėti keliolika, stebėseną“. Tačiau vertėtų šiuos skaičius padidinti kelis kartus, nes į sekimo akiratį patenka ir žmonės, su kuriais bendrauja sekami objektai. Joks pilietis nėra garantuotas, kad aplinkiniais keliais jo telefoninis pokalbis, SMS žinutė ar elektroninis laiškas nebus saugumo tarnybos darbuotojui patekęs į rankas.

Būtent politikų taikstymasis su šiuo reiškiniu yra iš esmės ydingas. Pavyzdžiui, Estijoje parlamentarai net negali būti sekami. Jei Lietuvoje politikai netoleruotų pasiklausymo kultūros, tuomet po tokių atvejų kaip TS-LKD ar LSDP būstinių šnipinėjimas nedelsiant būtų pradedamas parlamentinis tyrimas. Vien veiksminga parlamentinė kontrolė yra priemonė pasiekti skaidrumą šioje srityje. Juk kalbama ne apie kokias nors komercines įmones, o apie didžiuosius politinės arenos žaidėjus, nuo kurių sprendimo iš esmės priklauso šalies ateitis.

TS-LKD bent atkreipė prokurorų dėmesį į šį atvejį. Tačiau, jei ir toliau šiuo klausimu nevyks esminių pokyčių, o politikai nuolankiai priims lemtį būti sekamiems, liks tik viena išeitis – radus „blakę“ talžyti ją plaktuku. Negi tik tiek sugeba mūsų politinis elitas?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes