ŠEŠIOS VALANDOS SU POPIEŽIUMI
Matyti tikrovę kitaip

ŠEŠIOS VALANDOS SU POPIEŽIUMI

Būtent tiek, šešias va­lan­das, su po­pie­žiu­mi Benediktu XVI Romos vyskupo vasaros rezidencijoje Cas­tel Gan­dol­fe (Italija) praleido vokiečių žurnalistas Peteris Seewaldas. Tos drauge praleistos valandos, tiksliau jų metu vykęs pokalbis nugulė į knygą „Pasaulio šviesa. Popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai”. Džiugu, kad šią knygą, išleistą „Katalikų pasaulio leidinių” jau gali vartyti ir Lietuvos skaitytojas. Kuo jį svarbi jam? Kuo šis popiežiaus ir žurnalisto pokalbis praturtins juo besidomintįjį?

Visų pirma paties P.Seewaldo, kurį galėtume pavadinti žymiausiu dabartinio pontifiko biografu ryšys su Benediktu XVI yra ypatingas. Savo knygoje apie po­pie­žių “Portretas iš arti” (beje, beveik prieš metus ją lietuviškai išleido „Katalikų pasaulio leidiniai”) vokiečių žurnalistas taip abibūdina save iki lemtingo susitikimo su Jo­sep­hu Rat­zin­ge­riu: „Bu­vau ne­pra­tęs kas­dien tu­rė­ti rei­ka­lų su Die­vu. Baž­ny­čiai ne­pri­klau­siau, pra­ei­ty­je ko­mu­nis­tas, na­muo­se bu­vau auk­lė­tas taip, kad Ap­reiš­ki­mo tie­sos man kė­lė abe­jo­nių.” Būtent toks žmogus gavo vieno žurnalo užduotį parašyti apie tuometį Ti­kė­ji­mo mokymo kon­gre­ga­ci­jos vadovą.

Po pažinties su kardinolu gimė ne tik straipsnis, bet ir dvi pokalbių knygos tapusios bestseleriais. „Jo­sep­has Rat­zin­ge­ris du­kart su­tei­kė man pro­gą ke­lias die­nas im­ti iš jo in­ter­viu. Jis lai­kė­si nuosta­tos, kad Baž­ny­čia ne­tu­ri slėp­tis, ti­kė­ji­mą bū­ti­na aiš­kin­ti, o aiš­kin­ti ga­li­ma, nes jis racionalus.” – „Pasaulio šviesos” pratarmėje prisimena Seewaldas. Tie susitikimai tapo ne tik darbu, bet tirpdė paties P.Seewaldo neigiamas nuostatas tiek Baž­ny­čios, tiek tikėjimo tiesų atžvilgiu.

Tad „Pasaulio šviesa” yra tartum natūrali šio bendradarbiavimo tąsa. Tapęs popiežiumi  Jo­sep­has Rat­zin­ge­ris tebesilaiko nuostatos, kad Baž­ny­čia turi būti atvira pasauliui ir gvildenanti mūsų laiko klausimus. Todėl ši knyga smarkiai pranoksta dviejų žmonių bendradarbiavimą. Ji yra unikali tuo, jog niekada popiežių istorijoje nebuvo atvejo, kad pontifiko pokalbis su kuo nors taptų knyga. Negana to, tai – pokalbis ir susitikimas, kurio dalyviais kviečiamas tapti kiekvienas žmogus.

Kaip dera pokalbiui jame vyksta gyvas (kiek tai leidžia knygos formatas) apsikeitimas įžvalgomis šiuolaikinei katalikybei, Bažnyčiai, žmogui ir pasauliui aktualiomis temomis. Knyga nėra oficialaus Bažnyčios mokymo dalis, bet labiau asmeniškas popiežiaus žvilgsnis ir apmąstymas apie nūdienos pasaulį ir jo iššūkius, žvilgsnis į pontifiko pomėgius, laisvalaikį, asmeninę erdvę. Pagaliau, tai – tėvo ir išminčiaus skleidžiama šviesa, kylanti iš patirties, ieškojimų bei atradimų aruodų. Ir ši šviesa šildo kiekvieną, kuris prie jos, gal nedrąsiai, bet artinasi, norėdamas suprasti bei įsiklausyti.

Ko gero, didžioji problema, kad tiek čia Lietuvoje, tiek plačiajame pasaulyje popiežius neretai suvokiamas kaip kažkoks užsispyręs, aklai tradicijų besilaikantis, monarchas, knygų rietuvėmis ir rašomuoju stalu nuo pasaulio užsibarikadavęs akademikas, niūrus retrogradas. Neveltui prancūzų mąstytojas Ber­nard-Hen­ri Lévy‘­is yra pasakęs, kad vos tik pra­by­la­ma apie Be­ne­dik­tą XVI, „kiek­vie­ną dis­ku­si­ją už­tvin­do prie­ta­rų, ne­są­ži­nin­gu­mo ir net gry­nos dez­in­for­ma­ci­jos lavina“. „Pasaulio šviesa” yra puiki galimybė išsivaduoti iš šių stereotipų gniaužtų ir įdėmiau pažvelgti į dabartinio pontifiko asmenį.

Skaitytojui atsiveria kuklus ir didelę atsakomybę prisiėmęs žmogus, kuris savo padėtį suuvokia kaip Dievo norėtą nelengvą užduotį. „Po­pie­žiui ne­pri­de­ra dė­tis šlo­vin­gu val­do­vu, jis tu­ri liu­dy­ti tą, ku­ris bu­vo nu­kry­žiuo­tas”, – tvirtai įsitikinęs Benediktas XVI, dar papildydamas: „Po­pie­žius Die­vo aki­vaiz­do­je ir­gi yra pa­pras­tas el­ge­ta – dar di­des­nis ne­gu vi­si ki­ti žmo­nės.” Taip kalbėti gali tik žmogus, kuris puikiai suvokia bet kokios galios trapumą ir yra ją pajungęs tarnystės neturtui.

Tai įmanoma tik įsisąmoninus Kryžiaus kelią:

“Kris­tus ken­tė­jo ne dėl ko­kio nors at­si­tik­ti­nu­mo, bet tik­rai į ran­kas pa­ė­mė vi­są žmo­gaus is­to­ri­ją. Jo kan­čia dėl mū­sų nė­ra vien te­olo­gi­nė for­mu­lė. Tai su­pras­ti ir pas­kui leis­tis bū­ti Jo pa­trau­kia­mam į Jo, o ne į ki­tą pu­sę – štai eg­zis­ten­ci­nis ak­tas. Kry­žiaus ke­lio pa­mal­do­se su­vo­kia­me: jis tik­rai ken­čia už mus. Ir jis pri­si­ė­mė ma­no rei­ka­lą. Da­bar trau­kia prie sa­vęs: su­si­ra­do ma­ne ma­no gel­mė­je ir vel­ka viršun pas sa­ve.” – svarstė popiežius.

Toks suvokimas yra ir raktas į Benedikto XVI asmenį, su kuriuo praleistos vokiečių žurnalisto šešios va­lan­dos mums gali virsti džiaugsmo ir bendrystės akimirkomis.

IŠTRAUKOS IŠ KNYGOS:

Popiežius Benediktas XVI ir seksualinio išnaudojimo skandalas.

Romos popiežius Benediktas XVI niekada nėra turėjęs nei piniginės, nei banko sąskaitos atlyginimui.

Benediktas XVI. Pasaulio šviesa (II). Globa­linė katastrofa

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes