PSICHOLOGINIS UŽRAKTAS NUO PAMOKSLŲ
Matyti tikrovę kitaip

PSICHOLOGINIS UŽRAKTAS NUO PAMOKSLŲ

Prieš kelias dienas portalui DELFI duotame interviu kunigas Julius Sasnauskas OFM teigė: „Šiandien Lietuvoje – marios sentimentalios religinės lektūros, tik emocijomis grįsto pamokslavimo, ir tai labai netoli pasaulietinės šou kultūros. Jei neturi ką pasakyti – suok apie širdį. Atrodo, kad kalbos apie širdį išpopuliarėja tada, kai imama bijoti tiesos ir atsakomybės“. Nors brolis pranciškonas ir „Mažosios studijos“ radijo laidų direktorius minėtame interviu ir palietė platesnį mūsų bažnytinio gyvenimo problemų spektrą, tačiau pamokslų sentimentalumas ir paviršutiniškumas, moralistinis turinys yra tapęs rimtu Bažnyčios iššūkiu.

„Aš išmokau nebeklausyti pamokslų, mechaniškai nuo jų užsiblokuoju“, – neseniai su manimi dalinosi viena pamaldi siela. Psichologinį užraktą moteris įsitaisė, kai keletą metų jos parapijos klebonas tikinčiosius kamuodavo nuobodžiais ir ilgais (25–30 min.trukmės) pamokslais.

Idant eilinį kartą nebūčiau apkaltintas keliąs nebūtas problemas, pasiremsiu ryškiu nūdienos katalikybės autoritetu. Lapkritį kalbėdamas vienos konferencijos Romoje dalyviams, Popiežiškos kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Gianfranco Ravasi, pareiškė, kad katalikų kunigų pamokslai dažnai yra „pilki, nuobodūs ir šabloniški“, nesusiję su šiuolaikinio žmogaus gyvenimu, o juose vartojama kalba –„prėska“. Nuo savęs norisi pridurti, kad Lietuvoje vyresni kunigai vis užsiima moralizavimu, o jaunesni paprasčiausiai perskaito pamokslus iš „Bažnyčios žinių“ arba klausytojus liūliuoja pasakaitėmis iš Bruno Ferero beletristikos.

Akivaizdu, kad problemos šaknų vertėtų ieškoti mūsų seminarijose. Jose su žiburiu nerasime tokio masto biblistų kaip kunigai Česlovas Kavaliauskas arba Antanas Rubšys. Nors kasmet į užsienį išvyksta mokytis ne vienas jaunas kunigas, bet retas jų renkasi Šv. Rašto studijas. Tačiau Vatikano II Susirinkimas pabrėžia:

„Šventųjų tekstų studijos tebūna tarsi šventosios teologijos siela. Kartu jos Rašto žodžiu gaiviai maitina ir šventai brandina žodžio tarnybą: pastoracinius pamokslus, katechizaciją ir bet kokį krikščionišką ugdymą, kuriame ypatinga vieta skirtina liturginei homilijai“ (Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 24).

Būtent homilija yra pagrindinė galimybė aiškinti tikintesiems Rašto gelmes. Paties graikiško žodžio ὁμιλία, kurį pirmasis pavartojo Origenas, reikšmė – „pokalbis su nedidele grupe“. Antikinėje krikščionybėje homilijoje buvo įprasta išaiškinti kiekvieną Rašto ištraukos eilutę.

Tokiai homilijai reikia ruoštis. 2010 m. arkivyskupas Nikola Eterovičius, Generalinis Vyskupų sinodo, skirto Biblijai, sekretorius išleido knygą „Dievo žodis”, kurioje duoda nurodymų pamokslininkams. Jo teigimu, pamokslas turi užtrukti iki 8 minučių, nes tiek žmonės tegali išlaikyti dėmesį, o pamokslaujant įkvėpimo reikia ieškoti ne tik Biblijoje, bet ir laikraščiuose. Pasak, arkivyskupo, kunigas turi visą savaitę laiko pasiruošti kokybiškai sekmadienio homilijai.

Jau minėtas kardinolas Gianfranco Ravasi siūlo kunigams atkreipti dėmesį į „skandalus“ juos siejant su Biblijos istorijomis, taip jas padarant gyvas ir aktualias, taip pat jis ragina pasitelkti išmonę ir vaizduotę, kuri būdinga Raštui. Pavyzdžiui, atlikėjo Egidijaus Dragūno akibrokštas M.A.M.A. apdovanojimuose, kai į tiesioginį televizijos eterį išsprūdo riebūs keiksmai yra gera proga prisiminti besiplūstančius pranašus ir apaštalą Petrą, puolusį keiktis, kai buvo atpažintas tarnaitės.

Dinamiškas, nešabloniškas, Biblijos aiškinimu ir gyvenimo susiejimu su juo grįstas pamokslavimas yra kelias, kuris atvertų naujų akiračių. Dar būdamas Telšių seminarijos dvasios tėvu, dabartinis Panevėžio vyskupijos ordinaras Jonas Kauneckas ragino tikinčiuosius recenzuoti kunigų pamokslus. Tai visai realu interneto eroje. Gal tuomet sumažėtų psichologinių užraktų nuo pamokslų?

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • 8 min! Suprantu, kad reikia įvertinti *dabartinę* Bažnyčios padėti ir pradėti mažais žingsneliais judėti pirmyn. Visgi… 8 min?! Jei pamokslas nenuobodus, o tikslas būtų „išsiaiškinti kiekvieną Rašto eilutę“, tai hm… Žodžiu…
    Visgi, labai sveikinu, kad kabini šią temą. Nežinau, ar įmanoma išmokyti jau pagyvenusius žmones kažkaip kitaip vystyti savo tarnystę – o ir svertų nelabai yra – bet jaunoji Bažnyčios tarnų karta turėtų susimąstyti, kokią Bažnyčią jie norės matyti ateityje.

    • Tomas

      8-10 min. jei nenuklysi į lankas, nesismulkinsi, gali puikiai pakakti esmei išdėstyti.

      • Esmę gali, bet jei nori ne vien info perduot, bet dar ir palyginimų duot, ir pamotyvuot, tai sunkiau. Na, gal uždaviniai skirtingi. Nežinau.

  • Dar galėtų įdomesnes biblijos vietas pamokslams imti – pvz. apie tai kaip teisuolis Lotas atidavė savo dukras miniai išprievartauti.

    • Tomas

      Biblijoje teisumas ir moralumas nėra tapatūs dalykai.

      • Religijoje viskas yra atvirkščiai – pasakos tampa tiesa, mokslas tampa niekinamu dalyku…. Reikalavimas tęsti žmonių kančias laikomas gėriu, o bandymas kančių nutraukimas – blogiu.

      • Religijoje viskas yra atvirkščiai – pasakos tampa tiesa, mokslas tampa niekinamu dalyku…. Reikalavimas tęsti žmonių kančias laikomas gėriu, o bandymas įteisinti kančių nutraukimą – blogiu.

  • Jonas

    Nemaniau, kad kas nors rašo šia tema, tačiau pateikė į tikrai aktualią problemą. Ypač retai tenka išgirsti kokį rimtesnį ir ne dirbtinį pamokslą. Beje labai nesunku pastebėti, kad to pamokslo nuosekliai neklauso koks 90% atėjusiųjų į mišias. Bet juos galima suprasti, dažnai atidžiai išklausęs pamokslą nuo pradžios iki galo suvoki, kad jis net neturėjo vienos nuoseklios minties, kažkas apie kažką, tokia šventinio skaitinio interpretacija biški apie ta, biški apie aną koks aspektas. Gaunasi toks valdiškas ir datemptas tekstas. Trūksta elementariųjų viešųjų kalbos rengimo pagrindinų, kad bent jau viena kokia nors mintis iš to gautųsi, nes nei įžangos, nei apibendrinimo, sausas plepėjimas….O pamokslas mano manymu turėtų būti svarbiausia mišių dalis…

    • Tomas

      labai tikslūs pastebėjimai Jonai.

    • Pamokslas tikrai neturėtų būti svarbiausia šv. Mišių dalis. Nebent čia kalba eina apie kokias nors jūsų garažiuko chronių „mišias“.

      • Tomas

        Primenu doktriną:
        “Homilija yra iškili pamokslo forma, qua per anni liturgici cursum ex textu sacro fidei mysteria et normae vitae christianae exponitur(68), pačios liturgijos dalis.” http://www.lcn.lt/b_dokumentai/instrukcijos/kai_kuriais_tikinciuju.html#Trečias straipsnis
        Jos net negali sakyti neįšventintas žmogus, kas tik pabrėžia jos svarbą.
        Čia nekalbama, kad ‘svarbiausioji”, bet tikrai svarbi, kurios nevalia sumenkinti.

  • kukulis

    O Petras tikrai keikėsi, atpažintas tarnaitės?

    • Tomas

      gr. Mk 14, 71 naudojama sąvoka “anaqematizein”, kuri, pasak, Gustav Adolf Deissmann http://en.wikipedia.org/wiki/Gustav_Adolf_Deissmann yra vartojama keikimosi prasme.
      Daugybė angliškų vertimų Mk 14, 71 verčia “curse and swear”, kas anot Anglono reiškia “keiktis kaip vežikui”.

  • Išties retas kunigas pasako gerą pamokslą ir tai itin glumina, nes lyg ir į kunigų seminarijų programas įeina retorika. Geram pamokslui, kaip ir bet kokiam kitam darbui, reikia pasiruošti ir, jei pamokslas toks, kad nesinori net girdėti, vadinasi, dvasininkas neatliko namų darbų. Neretai akivaizdu, kad pamokslas sakomas improvizuotai, jo iš anksto neapgalvojus. Beje, kai kurie jaunesni kunigai sugeba pasakyti visai gražius, verčiančius susimąstyti ir logiškus pamokslus, kurių tikrai klausomasi.

    • Tomas

      seminarijų programose yra ne tik retorika, bet ir homiletika. Silpnas pamokslas yra ženklas, kad jam nesiruošta. Taip, Giedre, viskas teisingai.

  • Magisterludi

    Man negirdėta Kaunecko mintis- labai patiko. Jos nežinodamas, kažkada tą mintį įvykdžiau. Kuomet atkėlė į mano parapiją kunigą Saulių Stumbrą, po prieš tai buvusių kunigų, įvyko didelis nusivylimas. Ankstesnieji jauni kunigai bendraudavo su jaunimu ne pro kažkokį šydą, ne iš šalies ir ne išdidžiai, bet betarpiškai- tiek per pamokslus, tiek per išpažintį, tiek akis į akį. Atėjus naujam kunigui, jaunam, regis, turėjo papūsti gaivus vėjelis. Anaiptol, vienas po kito pamokslai buvo moralizuojantys ir keliantys viduramžišką katalikišką nuotaiką. Jautėsi, jog jaunimas yra skirstomas į dvi stovyklas- tuos, kurie, sakykime, ,,yra geri” ir tie, kurie eina į naktinius klubus ir t.t. Aš buvau viduriukas, manau, tokių buvo dauguma, ir nesmagu buvo girdėti, kaip kunigas sakydavo, jog tie, kurie eina į klubus yra tiesiog vieniši ir neturi kuo užpildyti savo dvasinės tuštumos. Nebuvau ir nesu tuščias, todėl tai žeidė, tikiu, jog ir kiti tokie nėra- juodi arba balti. Išvykau į kitą miestą, tačiau kunigui parašiau laišką, jis mandagiai atsakė, jog priima pastabas ir su studentais visada yra malonu pabendrauti. Šabloniška. Toliau, tas pats Saulius Stumbra, rašė, kai pacitavau jo eilutes, nes buvau susikonspektavęs kelis pamokslus: aš, nebaigęs mokslų, neturiu teisės prikišinėti kunigui, išsilavinusiam žmogui, jo klaidų, nes, anot jo žodžių, per siauri mano pečiai. Vėliau kunigas parašė, jog paskyrė mane maldos grupelei ir toliau su manim nediskutuos. Mano likimas- jo maldos grupelės rankose. Siūliau kunigui būti arčiau žmonių ir kalbėti aktualiai, anot jo- kalbėti aktualiai ir žmonėms galima tik mažoje grupelėje, dideliam srautui žmonių (sekmadienio mišiose) reikia kalbėti ir stengtis įtikti visiems, kad dauguma būtų patenkinta.

  • Pingback: Apie stilių ir stilingiausius | Giedrės blogas()

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes