PREZIDENTO RINKIMŲ CIRKAS
Matyti tikrovę kitaip

PREZIDENTO RINKIMŲ CIRKAS

2012 m. Rusijos prezidento rinkimuose šios šalies vadovu bandė tapti itin spalvingos asmenybės: ezoterikė Svetlana Peunova, niekam nežinoma Lidija Bednaja, pensininkas Viktoras Čerepkovas. Visas šis juokdarių paradas turėjo įrodyti pasauliui, kad demokratija Rusijoje klesti. Pagaliau po parašų už kandidatus rinkimo liko tik „teisingi” kandidatai, nepavojingi valdžios sistemai ir politiškai impotentiški, kad  įveiktų Vladimirą Putiną.

Analogijos su Rusijos prezidento rinkimais nevalingai peršasi, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) prezidento rinkimų kampanijos dalyviais įregistruoja bedarbį iš Kaišiadorių rajono Alfredą Aliukevičių, Kupiškio politikierių Dangirdą Mikšį, vairuotoją Joną Lašinį ar pensininką Antaną Mickevičių. Rikiuojasi veikėjai, tarsi būtų nuleisti iš Haroldo Mackevičiaus personažų galerijos.

Ne veltui VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas televizijos žinių laidoje gudriai šypsojos ir visą šį cirką vadina skambiai – demokratija.

Juk esame periodiškai besikartojančio reginio akvaizdoje. Žinome, kad realiame gyvenime cirkas išvažiuoja pasibaigus sezonui – ir vėl po kiek laiko grįžta. Dažniausiai jam sugrįžus matome, kad vėl tas pats direktorius, tie patys klounai, tie patys gyvūnai ir gerai žinomi numeriai. Programa matyta šimtus kartų, tad ji gali dominti tik vaikus ir naivuolius.

Kažkaus panašaus vyksta ir su rinkimais. Jie triukšmingai įsiveržia į mūsų kasdienybę su gerai žinomu scenarijumi ir puikiai pažįstamais veikėjais (cirkininkais). Ir istorija vis kartojasi.

Mažai abejonių, kad ji kartosis ir per šiuos prezidentinius rinkimus. Juk viskas daroma, kad šiuose rinkimuose būtų kuo mažiau intrigos bei netikėtumų.

Nenuostabu, kad šios inertiškos nuotaikos yra apėmusios sistemines partijas, kurios ir pasistengia, kad šis cirkas tęstųsi. Jo kulminacija – Cirko Karalienės inauguracija dar penkeriems metams.

Ši šalies politinio elito nesąlygiška kapituliacija prieš dabartinę prezidentę nestebina. Politinė impotencija jau seniai yra tapusi politikų klubo požymiu. Visgi tenka konstatuoti, kad, deja, net save antisisteminėmis vadinančios jėgos nesiruošė artėjantiems rinkimams, todėl neturi parengtos rinkiminės strategijos bei taktikos ir į juos ateina susiskaldžiusios.

Tai patvirtina ta aplinkybė, kad „neprisitaikėliai“ nesugebėjo iškelti vieningo kandidato. Tikėtis, kad keli antisisteminiai kandidatai pajėgs sudaryti rimtą konkurenciją Daliai Grybauskaitei ir valdančių partijų pretendentams, gali tik neišmanėlis. Vyks ir taip nedidelio elektorato skaldymas, kur kiekvienam kandidatui atiteks po kąsnelį ir niekas neprivalgys.

Išeitis buvo gana paprasta – neprisitaikėliškiems bei pilietiniams dariniams organizuoti didžiuosiuose šalies miestuose ir internete pirminius rinkimus (primeries), kurių metu gyventojai būtų galėję išreikšti savo nuomonę apie kandidatus ir nusprendę, kad pirminius rinkimus laimėjęs kandidatas tampa pilietinių jėgų pretendentu į prezidento postą. Beje, Zigmo Vaišvilos ir Naglio Puteikio debatai yra geras pavyzdys, kaip galėtų vykti tokie pirminiai rinkimai. Deja, ne ta stadija ir ne tas laikas…

Toks pirminių rinkimų metu iškeltas kandidatas labiau dirbtų visų interesams, o ne kokiai nors partijai ar judėjimui. Tad tokie pirminiai rinkimai galėjo būti svarus žingsnis link šalies demokratizavimo. Tačiau jų neįvyko ir dabar lieka viltis, kad ateityje pamokos bus išmoktos.

Na, o šis demokratijos cirkas, vadinamas prezidento rinkimais, tęsia savo šou.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes