PREZIDENTĖS ŠACHMATAI – PALAIKYTI SISTEMĄ
Matyti tikrovę kitaip

PREZIDENTĖS ŠACHMATAI – PALAIKYTI SISTEMĄ

Politikos šachmatai – ėjimas keli žingsniai į priekį.

Porinkiminė šalies politinė situacija, atrodytų, yra kupina įtampų ir prieštaravimų. Viena vertus, tai natūralus procesas, nes vyksta valdžios perėmimas – tam tikras galios persigrupavimas. Kita vertus, šie rinkimai tik įtvirtino du dešimtmečius šalyje vyravusias tendencijas.

Susiklosčiusi porinkiminė tikrovė yra gana iškalbinga – Lietuvoje faktiškai įsigalėjo dvinarė politinė sistema. Vienoje jos dalyje – konservatoriai – krikdemai su „satelitais“ liberalais, o kitoje – socialdemokratai su savo „satelitais“ „darbiečiais“. Nuo to, kaip sekasi politinėje arenoje „satelitams“, dažniausiai priklauso ir didžiųjų partnerių sėkmė valdžios dalybose. Visi, kas lieka už „didžiojo ketverto“ ribos, yra tik politinė smulkmė vaizdui paįvairinti.

Tai iliustruoja patys faktai. Už „ketvertą“ daugiamandėje balsavo daugiau kaip pusė rinkimuose dalyvavusių piliečių. Vienmandatėse statistika dar iškalbingesnė: tik 12 iš 71 mandato atiteko ne „ketvertui“.

Gal vertėtų tuo džiaugtis, nes dvinarė arba dvipartinė politinė sistema yra ne vienoje išsivysčiusios demokratijos šalyje? Juk ji užtikrina politinį stabilumą, aiškią pasirinkimo takoskyrą, sklandų politinio gyvenimo funkcionavimą.

Viskas būtų gerai, jei šis sistemos dvipoliškumas remtųsi ideologiniu – vertybiniu matmeniu bei sveiku partiniu gyvenimu. Deja, Lietuvos politinė tikrovė yra smarkiai nutolusi nuo idealo. Čia ideologiją keičia interesai, o partijos labiau panašėja į komercines nei į politines struktūras. Jos nesiekia į savo gretas sutelkti intelektinį bei kūrybinį potencialą, skatinti naujos lyderystės apraiškas, kurti sistemą, kurioje vyktų idėjų generacija ir vyrautų sveika konkurencija.

Porinkiminės nuotaikos gerai iliustruoja šią situaciją. Pavyzdžiui, nė viena pralaimėjusių partijų vadovybė, kaip įprasta Vakarų demokratijose, neatsistatydino ir tuo būdu neprisiėmė atsakomybės už nesėkmę rinkimuose. Juk toks veiksmas, kai užleidžiama vieta „rezervui“, įlieja šviežio kraujo į partinį gyvenimą, sudaro karjeros galimybes žemesnėms grandims ir neleidžia įsivyrauti sąstingiui.

Vietoje to net iš Seimo tribūnos skambėjo grėsmingi pažadai grįžti… Ko gero, nevertėtų tuo stebėtis, nes atrodytų jau politiniu lavonu buvęs Artūras Paulauskas vėl sėdi parlamente ir drauge su sėkmingai šalies ūkį žlugdžiusiu Gediminu Kirkilu šmėžuoja tarp kandidatų į svarbius postus Seime.

Neseniai prezidentė Dalia Grybauskaitė skambiai pareiškė, kad Lietuvos partijose „nėra jokių ideologijų“, tuo tik sustiprindama įsitikinimą, jog ideologija nėra pagrindinė partinė skirtybė. Dėl tokio prezidentės pasisakymo neprotestavo jokios partijos lyderis. Tėvynės sąjungos vadovai net be užuolankų laukė iš socialdemokratų pasiūlymo jungtis į valdančią koaliciją, kas būtų reiškę tik ideologinės mirties užantspaudavimą.

Šios tendencijos baigia atimti kantrybę ir iš dešiniųjų patriarcho europarlamentaro Vytauto Landsbergio, kad šis ragino partiją nedelsiant šaukti neeilinį TS-LKD suvažiavimą. Tačiau problema slypi ne tik vienoje iš didžiųjų šalies partijų, bet pačioje mūsų politinėje sanklodoje.

Rinkėjai, balsavimu užtvirtindami „didžiojo ketverto“ hegemoniją, kartu pritarė ir tolesniam mūsų politinės sistemos ydų toleravimui. Naivu būtų manyti, kad bent kokia šio ketverto konfigūracija imtųsi kažką reformuoti. Jokių reformų nesiims ir nauji valdantieji, nes ši sistema paprasčiausiai jiems yra naudinga.

Reformų užmojai svetimi ir prezidentei D. Grybauskaitei. Jos kova su Darbo partija yra ganėtinai paviršutiniška. Kartais susidaro klaidingas įspūdis, kad „prezidentė lošia už konservatorius“, pliekdama Darbo partiją, D. Grybauskaitė stiprina ne tik TS-LKD, bet ir socialdemokratų pozicijas, nes kuo silpnesnės kitos valdančios koalicijos partnerės, tuo labiau dominuoja valdžioje LSDP. Taip prezidentė tik remia dabartinę sistemą su joje užprogramuotomis ydomis.

Tokie prezidentės šachmatai laikinai maskuoja mūsų demokratijos ligas, kurioms vaistų nesistengiama surasti. Tai reiškia, kad jos ir toliau vešės, nes dabar vyksta vien žongliravimas „moralios politikos“ sąvokomis, o tikrasis turinys yra svetimkūnis mūsų politikoje.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes