POPIEŽIUS PRANCIŠKUS SKIRDAMAS KARDINOLUS LIKO IŠTIKIMAS SAU
Matyti tikrovę kitaip

POPIEŽIUS PRANCIŠKUS SKIRDAMAS KARDINOLUS LIKO IŠTIKIMAS SAU

Popiežius pasirinko kardinolu Chibly Langlois (Haitis), žmogų, kuris nėra net arkivyskupas.

Vos tapęs Katalikų Bažnyčios vadovu, popiežius Pranciškus nedviprasmiškai davė suprasti, kad sieks įgyvendinti kolegialų valdymo stilių, sustiprindamas kardinolų, kaip artimiausių popiežiaus bendradarbių, vaidmenį.

Netrukus jis subūrė kardinolų patarėjų grupę, kurią sudarė ne iš dirbančių Vatikano kurijoje, bet iš atstovaujančių visiems žemynams kardinolų. Tuo būdu sutelkęs iki šiol neegzistavusį patarėjų darinį, į svarbiausių Bažnyčios klausimų sprendimą įtraukęs platesnį asmenų ratą, Pranciškus praplėtė popiežystės suvokimą. Popiežius nėra vienasmeniškai sprendimus priimantis autarchas, bet bažnytinės bendrystės skatintojas.

Sustiprino Vatikano kuriją

Todėl Vatikano gyvenimo stebėtojai nekantriai laukė pirmųjų kardinolų skyrimų.  Skirdamas 16 naujų kardinolų rinkikų (jie turi teisę balsuoti už naują popiežių) popiežius Pranciškus nukrypo nuo dar popiežiaus Pauliaus VI įtvirtintos taisyklės,  kad kardinolų rinkikų skaičius neturėtų viršyti 120. Tiesą sakant, jų skaičius išaugs iki 122 tik vasaryje, konsistorijos metu, tačiau greitai (kovo mėn.) vėl apsistos ties 120, nes du kardinolai pasieks 80 metų amžiaus ribą, kai jie praranda savo teisę rinkti naują popiežių.

Popiežius sustiprino dabartinę Vatikano kuriją, skirdamas keturis naujus kardinolus (Pietro Parolinį, Popiežiaus Valstybės sekretorių, Lorenzo Baldisserį, Vyskupų Sinodo generalinį sekretorių, Gerhardą Ludwigą Műllerį, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektą, Beniamino Stellą, Kunigų kongregacijios prefektą). Visi, išskyrus G.L.Müllerį, yra Pranciškaus pasirinkti bendradarbiai. Po šių keturių pakėlimų Vatikano kurija išlaikys 34 proc. kardinolų rinkikų.

Ieškodamas kandidatų į kardinolus už Romos ribų, popiežius Pranciškus turėjo tik vieną – Buenos Airių (Argentina) arkivyskupą Mario Aurelio Polį, kurį pats buvo paskyręs į šias pareigas. Šį jis ir pakėlė kardinolu. Kitais atvejais popiežius rinkosi iš Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI paskirtųjų arkivyskupų.

Tačiau šie pasirinkimai buvo gana netikėti ir paneigė prognozes.

Italija, Perudža, gavo raudoną skrybėlę, o Venecija bei Turinas buvo apeiti. Perudža neturėjo kardinolo nuo XIX amžiaus vidurio. Juo popiežius Pranciškus pasirinko žmogų pagal savo stilių – Gualtiero Bassettį. Pridėję tris Romos kurijos kardinolus, turime keturis naujus italų kardinolus, užtikrinsiančius italams 24 proc. kardinolų rinkikų.

Tačiau Italija praras vieną rinkiką jau kovo mėnesį.

Likusioje Europoje pontifikas apsiribojo arkivyskupu Vincentu Nicholsu iš Vestminsterio (Didžioji Britanija), tuo būdu Rytų ir Vakarų Europa buvo ignoruota. Pavyzdžiui, popiežius net nepaisė XVIII  amžiuje tarp Portugalijos ir Šventojo Sosto sudarytos sutarties, kurioje visam laikui nustatyta, kad bet kuris naujas Lisabonos patriarchas tampa kardinolu pirmoje konsistorijoje po savo paskyrimo.

Tad popiežius nukreipė savo žvilgsnį už Europos ribų, bet ir šiuo atveju buvo netikėtumų.

Bažnyčios Pelenės statusas

Filipinai gavo dar vieną raudoną kepurę, bet ji atiteko ne arkivyskupui Jose Palmai iš Cebu, nors dauguma vatikanistų prognozavo būtent jam šį titulą, bet Orlandui B. Quevedo, arkivyskupui iš Kotabato. Pietų Korėja taip pat gavo kardinolą, o tai padidino Azijos kardinolų kontingentą iki 11 proc. balsuotojų (Azija praras vieną rinkiką kovo mėnesį).

Afrika gavo dvi raudonas kepures – arkivyskupą Jeaną-Pierre’ą Kutwą iš Abidžano (Dramblio Kaulo Krantas) ir arkivyskupą Philippe Nakellentubą Ouedraogo iš Uagadugu (Burkina Fasas). Antrasis pasirinkimas nebuvo staigmena, tačiau skirdamas kardinolą Dramblio Kaulo Krantui Pranciškus turėjo aplenkti Kamerūną, Angolą ar Centrinę Afrikos Respubliką.

Kanada gavo naują kardinolą, o JAV – nieko, tai reiškia, kad Detroitas ir Baltimorė nebegali būti laikomi kardinoliškomis diecezijomis.

Visam Lotynų Amerikos regionui, iš kurio Pranciškus ir kilęs, teko tik penkios raudonos skrybėlės. Kol kas, net valdant popiežiui iš Lotynų Amerikos, jis ir toliau turės tenkintis Katalikų Bažnyčios pelenės vaidmeniu. Nors ten gyvena 40 proc. visų katalikų, jiems tenka tik 16 proc. kardinolų rinkikų.

Žygis Viešpats keliu

Beje, įdomu, kad valdant Jonui Pauliui II, Lotynų Amerikos kardinolai sudarė nuo 18 iki 20 procentų rinkikų. Tad prie staigmenų galima priskirti tai, jog Pranciškus nepasinaudojo galimybe pamaloninti tą pasaulio dalį, iš kurios pats atvyko. Tačiau popiežius nustebino visus pasirinkdamas kardinolu vyskupą Chibly Langlois (Haitis), žmogų, kuris nėra net arkivyskupas.

Žinoma, tai yra tik Pranciškaus pirmieji paskyrimai į Kardinolų kolegiją. Atsižvelgiant į tai, kaip ilgai Pranciškus bus popiežiumi, jis turės daugiau galimybių paversti kolegiją komanda, kuri remtų jo Bažnyčios viziją.

Šioje vizijoje kardinolai nebėra „Bažnyčios kunigaikščiai“. Savo laiške naujiems kardinolams popiežius rašė: „Kardinolystė nereiškia paaukštinimo, nei garbės, nei apdovanojimo, o paprasčiausiai yra tarnystė, kuri reikalauja labiau atverti žvilgsnį ir praplėsti širdį. Gal atrodys kaip paradoksas, tačiau galėjimą su didesniu intensyvumu žvelgti toliau ir mylėti visuotinškiau galima įgyti tiktai sekant Viešpaties keliu: nusižeminimo ir nuolankumo keliu, priimant tarno išvaizdą (Fil 2, 5-8).

Tad popiežius Pranciškus skirdamas kardinolus liko ištikimas sau.

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes