POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS BAŽNYČIOS ESKIZAI
Matyti tikrovę kitaip

POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS BAŽNYČIOS ESKIZAI

Popiežius „užsimena“, kad jis vairuos šv. Petro laivą unikaliai.

Šis kovo mėnuo pasaulio katalikams padvelkė naujumu, tikru pavasariu. Naujas Bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus tarsi gaivus pavasario vėjas įsisuko į mūsų stereotipų ir šablonų apie Bažnyčios ganytojus ir jos valdymą pelėsius.

Simboliška, bet prieš  keletą mėnesių katalikybė minėjo Vatikano II Susirinkimo pradžios 50-metį. Jis yra įgavęs Bažnyčios pavasario vardą.

Tie, kas bent kiek pažįsta Vatikano II Susirinkimo istoriją, paraleles tarp jo ir šių dienų įvykių eigos gali lengvai išvesti.

Anuomet Romos kurijos kardinolai darė viską, kad Susirinkimas apsiribotų deklaracijomis, kurios nieko nekeistų Bažnyčios gyvenime. Tačiau iš viso pasaulio susirinkę vyskupai išjudino Susirinkimo eigą ir pasuko Bažnyčios laivą negrįžtama vaga, aggiornamento, atsinaujinimo keliu.

Taip ir šiemet tarpusavio nesutarimų ir intrigų suskaldyti kardinolai iš Romos kurijos nepajėgė susivienyti apie jokį stipresnį asmenį ir kiek rimčiau pasipriešinti kardinolo Jorge Mario Bergoglio išrinkimui popiežiumi.

Juk konklavos tėvai patikėjo Šv. Petro sostą kardinolui ne tik nevadovaujančiam jokiai Vatikano žinybai, bet ir besidarbuojančiam toli nuo „centro“. Galime numanyti, kad daugiausia tai buvo kardinolai, kaip ir jų kolega iš Buenos Airių, iš „pasaulio pakraščių“.

Pasirinkdamas Pranciškaus vardą, kuriuo iki šiol nesivadino joks pontifikas, popiežius „užsimena“, kad jis vairuos šv. Petro laivą unikaliai.

Sakoma, kad šv. Pranciškus Asyžietis, kurio vardu pasivadino naujasis pontifikas, išgirdo tokius Nukryžiuotojo žodžius: „Eik, Pranciškau, ir atstatyk mano Bažnyčią.“

Šią sentenciją greitai pasigavo Šv. Petro aikštėje, kuri yra simboliškas bei sumažintas Bažnyčios visuotinumo modelis, susirinkę tikintieji rašydami ją ant plakatų.

Bažnyčios atstatymas priklausys nuo to, kokią viziją apie ją savyje nešioja popiežius. Jo pirmieji pamokslai bei pasisakymai atvėrė tam tikrą ekleziologinę perspektyvą, kurią įdėmiai peržvelgus išryškėja svarbūs niuansai.

Bažnyčia yra kristocentriška. Atrodytų tai tiesa, kuria niekas neabejoja, tačiau jos radikalumas krenta į akis pirmose popiežiaus kalbose. „Kristus yra centras, pagrindas ir Bažnyčios širdis. Be jo, Petro ir Bažnyčios nebūtų ir negalėtų būti“,kalbėjo jis žiniasklaidos darbuotojams. „Jei keliaujame be Kryžiaus, jei statome Bažnyčią be Kryžiaus, jei išpažįstame Kristų be Kryžiaus – net ir būdami vyskupai, kunigai, kardinolai ar popiežiai – mes nesame Kristaus mokiniai.“ „Tikėjimo Jėzumi išpažinimas yra esminė buvimo Bažnyčia sąlyga. Bažnyčia be tikėjimo būtų tik labdaringa nevyriausybinė organizacija“,teigė jis konklavos uždarymo Mišiose.

Kitaip tariant, matome griežtą turinio priešpriešinimą formai. Tai ne tik retorinis būdas išryškinti pamatinę tiesą, bet ir galimybė formą aukoti vardan esmės. Juk bažnytiniame gyvenime viena didžiųjų bėdų, kad nuolatos siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp formos ir turinio, kas neišvengiamai veda į kompromisus, kurie, deja, būna ne turinio naudai. Laikymasis formalių taisykių bei procedūrų, pabrėžiant, kad jos neesminės, kartu naujų formų baimė dažnai užgožia turinį, kas neleidžia kurti dinamiškos evangelinės žinios sklaidos, nes „Bažnyčia egzistuoja dėl to, kad perduotų suasmenintą Tiesą, Gėrį ir Grožį.“

Bažnyčia yra dinamiška. „Jei Bažnyčia, Dievo tauta, neina pirmyn, jei ji sustoja – vadinasi kažkas negerai“, sakė naujai išrinktas popiežius. Jis regi Bažnyčią kaip dinamišką, nukreiptą į ateities akiračius bendriją, bet ne sustabarėjusią struktūrą. Ji turi išlaikyti sveiką įtampą tarp savo dieviško ir žmogiško matmens, nes „Bažnyčia yra taip pat žmogiška ir istorinė institucija, tačiau neturi politinės prigimties. Jos prigimtis iš esmės yra dvasinė.“ Ši sąveika jai leidžia žmogišką dėmenį taisyti, kad taip išryškėtų jos esmė, pats buvimo šiame pasaulyje branduolys. Todėl ji negali sustoti, o yra Šventosios Dvasios judinamas perpetum mobile.

Bažnyčia yra daugiasluoksnė tikrovė. „Šventoji Dvasia yra ir visų skirtumų Bažnyčioje autorė, tarsi Babelio apaštalė. Kita vertus, juk tai Ji visus tuos skirtumus sujungia į viena. Ne suvienodina, bet suderina, harmonizuoja“, kalbėjo jis kardinolams. Tai reiškia, kad skirtybės yra ne kliūtis, ne nuodėmės ar žmogiško sąlygotumo pasekmė, o jos grožis ir puošmena, nes tai – Šventosios Dvasios darbas, jos panorėta tikrybė.

Toks požiūris atmeta bet kokius bandymus Bažnyčią traktuoti kaip uniforminę grupę, kuri mąsto vienodai, meldžiasi vienodai, veikia vienodai. Įvairovė neišvengiamai atveria erdvę staigmenoms, kviečia į dialogą bei pasitikėjimą.

Taip pat skirtumų suvokimas kaip duotybės ir dovanos tik stiprins ekumenines galimybes, nes kitų krikščionių priėmimas tokių, kokie jie yra, o ne bandymas juos paversti savimi yra vienintelė perspektyva vienybei.

Bažnyčia remiasi brolybe. Vos išrinktas popiežius Pranciškus iš Palaiminimų balkono pakvietė tikinčiuosius į „brolybės kelionę“, kaip tikslą iškėlė „visuotinę brolybę“. Ne tik kardinolus, bet ir visus tikinčiuosius, kitų konfesijų išpažinėjus, kitatikius jis vadina broliais, kiek įmanu vengdamas popiežiaus titulo, apsiribodamas Romos vyskupo statusu. Brolybės akcentavimas lemia, kad Bažnyčioje turėtų stiprėti tendencijos naikinančios valdininkiškus santykius, kurie ilgainiui galėtų nebeturėti savo vietos ir Bažnyčios valdymo sanklodoje.

Tokius Bažnyčios eskizus piešia pirmieji popiežiaus Pranciškaus žodžiai. Lieka viltis, kad jie Bažnyčios gyvenime įgaus konkrečius pavidalus.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes