PAŽADINTI AMŽINYBĖS ILGESĮ
Matyti tikrovę kitaip

PAŽADINTI AMŽINYBĖS ILGESĮ

Vienoje mano mėgstamiausių Lietuvos radijo laidų “Mes, moterys” vakar buvo šis gražus interviu. „Mūsų pagrindinis tikslas – pažadinti moters viduje amžinybės ilgesį“, – sako krikščioniško žurnalo moterims „Tapati“, su kuriuo bendradarbiauju, redaktorė Aušrinė Šečkuvienė. Tai daugiausia savanorių kuriamas leidinys gyvuoja jau penkeri metai. Apie jį, moters poreikius ir daug ką kitą čia.

Instrukcija. Paspaudę nuorodą rasite užrašą “Click here”, kurį paspaudę galėsite atsisiųsti laidos įrašą.

AUŠRINĖS ŠEČKUVIENĖS LIUDIJIMAS

Kai sužinojau, kad vėl laukiuosi, mano sieloje lyg kažkas mirė. Buvau ant išsekimo ribos. Mat prieš metus susilaukėme antrojo sūnelio Miko, po to vyko „grand” statybos ant buto stogo, kur įrengėme terasą, o tai atėmė nemažai jėgų. Buvome tikrai pervargę. Labai svajojau apie poilsį ir slapta kūriau planus apie darbą, kad galėčiau pabėgti nuo vaikų.

Tądien nežinojau, ką galiu padaryti. Supratau, ką jaučia moterys, kurios ryžtasi abortui. Siaubingai pykau ant Dievo – kodėl Jis leido tam įvykti? Juk vaikai turėtų būti dovana… Po baisios agonijos, trukusios savaitę, supratau, kad man reikia pagalbos. Pati negalėjau nei melstis, nei ramintis. Nuvykau pas savo gerą pažįstamą, kuri besilaukdama vos neprarado gyvybės, bet vis tiek ryžosi gimdyti vaikelį. Prašiau, kad ji už mane melstųsi. Tada ir išgirdau: „Tai išeis tau į gera, suteiks daug džiaugsmo, o ne vargo”.

1998 m., gruodis. Gimė trečias vaikelis – Teklė. Tikra gražuolė. Tik mano jėgos buvo besibaigiančios. Galų gale pasirodė perdegimo simptomai. Prisimenu save susitraukusią į kamuoliuką ir nuolat verkiančią. Nebemokėjau džiaugtis ir nežinojau, kaip gyventi toliau. Vieną dieną taip bežliumbiant, savo širdyje išgirdau: „Manai, kad tu viena verki? Už kampo verkia kita.” Nustojau verkti ir suklusau. Vaizdai pradėjo suktis lyg filmas: ėmiau matyti, kaip už stalo sėdi būrelis smagiai besišnekučiuojančių moterų, o už lango žaidžia jų mažamečiai vaikai. Moterų veidai buvo šilti, kaip ir jas supanti atmosfera. Jos juokėsi, ir jų širdys buvo susivienijusios. Jos puikiai suprato viena kitą. Aš tiksliai žinojau, kad tai kalba mano Viešpats. Tik ką daryti toliau?

2000 m., pavasaris. Surizikavau ir į savo namus pasikviečiau kaimynes, auginančias vaikus, bei keletą draugių. Man buvo išties nejauku. Nebuvau įsitikinusi, ar joms to reikia. Pradėjau kalbėti, ir po truputėlį jų veidai šilo. Pasigirdo pirmieji komentarai. Joms buvo įdomu. Paklausus, ar norėtų dar susitikti, mamos pasakė, kad to joms labai reikėtų. Taip prasidėjo pirmasis Mamų klubas. Mes rinkomės mano namuose, vėliau bandėme nuomotis patalpas Moksleivių rūmuose, dar vėliau mus priėmė baptistų „Malonės” bažnyčia. Čia padėjo kolegė Daiva, ji vesdavo pamokėles vaikučiams.

Tokia buvo pradžia, kokia bus ateitis – težino Dievas. Žinau tik viena, kad Jam brangios mamos. Ir tai, ką jos daro, – jų motinystės misija, – yra vertingiau už tūkstančius kitų darbų.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Senė

    Na mano vaiko gimimo aplinkybės irgi buvo paslaptingos…
    Bet jis be tėtušio, bet tikrai turėjo gimti, nes, taip buvo suplanuota( na simbolių kalba, simboliai man sakė, kad tai paskutinis mano šansas, jei noriu vaiko( ne, ne tai nereiškia kad anksčiau buvau dariusis abortų, ačiū Dievui, kad to man neprireikė, už tai esu dekinga Dievui, kad pasisekė išlikti iš vis be jokių abortų).
    Džiaugiuosi sūnumi Dovydu

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes