PAULIAUS ATSIVERTIMAS
Matyti tikrovę kitaip

PAULIAUS ATSIVERTIMAS

Šiandien šv. apaštalo Pauliaus atsivertimo šventė. Ta proga siūlau pagal prancūzų kunigo Philippe Nahan paskaitas parengtą tekstą.

Ko gero, po Jėzaus prisikėlimo, šv. Pauliaus atsivertimas yra stebuklas, kuris labiausiai paneigia bet kokius racionalius išvedžiojimus ir tuo pat metu apie jį yra surinkta daugiausia įrodymų. Šio stebuklo kritikų pastangos yra bergždžios, o argumentai neįtikinami. Kaip ir Jėzaus Kristaus prisikėlimo atveju bandoma tarpusavyje supriešinti liudijimus apie įvykį. Iš tiesų Apaštalų Darbų knygoje yra trys pasakojimai apie regėjimą kelyje į Damaską. Vienas jų priskiriamas šv. Lukui (plg. Apd 9, 1-9), o kiti du įdėti į apaštalo Pauliaus lūpas (plg. Apd 22, 6-11; 26, 12-18). Visi sutaria, kad jie sutampa kai kalbama apie keletą svarbių dalykų: progą, vietą, įvykio metą, ryškią šviesą, kuri ūmai nutvieskė vilkstinę, tarp ant žemės parkritusio Pauliaus ir slėpiningo balso vykusį dialogą, jo laikiną aklumą, krikštą, išgijimą, pagaliau naują gyvenimo kryptį, kai netikėtai persekiotojas tapo apaštalu. Miela tyrinėti šiuos tekstus, pasitelkus priekabų griežtumą bandant ten ieškoti prieštaravimų, kurie iškila tik nereikšmingomis detalėmis bei smulkmenomis.

Beje, neigiantiems Jėzaus pasirodymo stebuklą vertėtų pasivarginti paaiškinti kitą, moralinį – šv. Pauliaus atsivertimo, stebuklą, – tampantį dar sunkiau paaiškinamą, kai nubraukiamas Jėzaus pasirodymas jam. Visas Apaštalo gyvenimas, jo buvimas tikru fariziejumi, nepajudinamas krikščioniškas tikėjimas, prieštarauja bet kokiems mėginimams viską suversti pamišimui arba haliucinacijai. Aprašymai apie šį įvykį yra konkretūs: „jis matė Viešpatį“, „jam apsireiškė Kristus“. Čia nėra jokių etapų, jokio laipsniško tikėjimo augimo. Jėzus Kristus jį užklupo netikėtai, kelionės metu. Jį nubloškęs smūgis buvo žaibiškas, neatremiamas. Niekas jo nepranašavo ir nenumatė, – tai buvo tik visagalės malonės padarinys.

Būtų galima prikišti, kad Paulius anksčiau turėjo ryšių su krikščionimis, tačiau nevertėtų pamiršti, kad tai buvo budelio ryšys su savo aukomis. Jis žinojo apie jų doktriną tiek, kad ji neatitiko Mozės įstatymo ir judaizmo, tad buvo verta paniekos ir išnaikinimo: to jam pakako ir jis netroško žinoti nieko daugiau.

Būtų galima manyti, kad jį kankino dvejonės, nuogąstavimai, sąžinės priekaištai, bet jis tikrai nepatyrė kažin kokio nerimo ar susirūpinimo, nes jis nuoširdžiai buvo įsitikinęs, kad tarnauja Dievui, kad jo tikėjimas geriausias, tad jo nežinojimas pelnė jam gailestingumą. Todėl norint panaikinti stebuklą, fabrikuojamas kitas, dar labiau neįtikimas, psichologinis stebuklas. Taip kažkam geriau nepripažįstant stebuklo, paaiškinti nepaaiškinamą tikrovę.

Žinoma, malonė turiningoje Pauliaus asmenybėje rado gerą dirvą, kuri gebėjo subrandinti puikius daigus. Tvirtus įsitikinimus, kurie palenkti religiniam įkarščiui yra lengviau nukreipti derama linkme nei abejingumu apginkluotą skeptiškumą. Dievas įžengia lengviau į tą širdį ir dvasią, kuri nenusideda prieš jo šviesą. Kita vertus, įgimtas teisingumo poreikis ir stiprus bejėgiškumo jausmas spontaniškai lenkė šv. Pauliaus sielą link krikščionybės, tad šios dvi kryptys turėjo pasiekti savo išbaigą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Tomai, tikrai idomu. Tuo labiau kad apie ši atsivertimą mažiau žinoma, lyginant su Kristaus prisikėlimu.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes