PAKELIUI IŠ GETO Į LAISVĘ
Matyti tikrovę kitaip

PAKELIUI IŠ GETO Į LAISVĘ

Pastatų pritaikymui neturime lėšų, o gal paprasčiausio noro keisti padėtį

Savaitraščio “Atgimimas” žurnalistė Daiva Simanavičiūtė uždavė man kelis klausimus apie neįgaliųjų situaciją Lietuvoje. Mano atsakymai – šiame straipsnyje.

Gruodžio 3 d. – Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena. Lietuvoje yra daug teisės aktų, reglamentuojančių neįgaliųjų teises ir pareigas, tačiau, akivaizdu, to neužtenka, kad padėtis gerėtų. Šiandien neįgalieji pripažįsta, kad, nors kartais prireikia milžiniškų „sveikosios“ ir „nesveikosios“ visuomenės dalies pastangų, bet abipusis dialogas bręsta ir darosi prasmingesnis. Neįgaliųjų integracija į visuomenę priklauso ne tik nuo jų pačių nuostatų, bet ir nuo visuomenės kultūros lygio, požiūrio į negalią. Bet kaip iš tikrųjų šiandien gyvena neįgalieji? Ar jie jaučia teigiamų poslinkių savo atžvilgiu šalies ekonominiame, socialiniame ir kultūriniame gyvenime? Pagaliau kaip savo negalias jie paverčia stiprybėmis?

Pensionas – ne išeitis

Vienoje leidinio „Bičiulis“, skirto neįgaliesiems, jų globėjams, socialiniams darbuotojams, publikacijų Vygandė Džiaugytė rašo, kad jei neįgalusis po dvejus metus teikiamų medicininės reabilitacijos paslaugų nesinaudoja savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymo stovyklų treniruotėmis, tikėtina, kad jis liks „namisėda“: „Fizinės jėgos neatsistato, psichologinė būklė nestabili – kuo toliau, tuo labiau žmogui norisi būti namuose tarp keturių sienų, artimųjų globojamam ir apsuptam nuolatinio gailesčio. Kas laukia namisėdų? Kol artimieji arba tėvai gyvi, jie slaugomi, o po tėvų mirties daugelio išbandytas kelelis – į pensioną… Bet ar tai – išeitis?“

Juozas Bernatavičius, Lietuvos paraplegikų asociacijos prezidentas, džiaugiasi, kad daug jo pažįstamų neįgaliųjų yra aktyvūs, dirba ir yra nelinkę galvoti apie savo fizinį ribotumą: „Jie yra baigę aukštuosius mokslus ir pagal specialybę susiradę darbą. Kiti dar tik mokosi ir bando susirasti savo vietą bendruomenėje. Manau, jie yra patenkinti savo darbu, o gal labiau patenkinti tuo, kad gali gyventi visavertį gyvenimą ir negalvoti apie savo negalią. Žmonių požiūris į neįgaliuosius yra stipriai pakitęs, pagerėjęs. Kai neįgalieji tampa savarankiški, jie aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime. Taigi jei sugebėsime dar geriau pasirūpinti jų savarankiškumu ir nepriklausomumu, manau, kad neįgalieji bus dar labiau matomi ir dar aktyviau dalyvaus įvairiose veiklos srityse.“

Privatus sektorius – pasyvus

Asociacijos prezidentas pabrėžė, kad šiandien bene didžiausia neįgaliųjų problema – nepritaikyta aplinka. Iš čia ir kyla daug kitų sunkumų – įsidarbinimo galimybės, savarankiškas judėjimas aplinkoje ir pan.: „Žmogus, nebūdamas savarankiškas, negali savęs realizuoti. Be to, dažnai darbdaviai nenori priimti į darbą neįgalaus asmens, manydami, kad jis negalės tinkamai atlikti patikėto darbo. Tačiau gyvenimo praktika rodo, kad neįgalieji savo darbą atlieka kruopščiai ir dažniausiai darbdaviai būna patenkinti jų darbo kokybe. Taigi norėtųsi sulaukti daugiau darbdavių supratimo. Be to, nors aplinkos pritaikymo problema bandoma spręsti, bet tai daroma labai lėtai, nes sprendimai reikalauja daug investicijų. Manau, kad ir privatus sektorius yra gana pasyvus. Lietuvos paraplegikų asociacija, kuriai atstovauju, glaudžiai bendradarbiauja su kitų šalių organizacijomis. Mes bandome perimti geruosius pavyzdžius ir kartu spręsti bendras problemas. Žinoma, kai kurios Vakarų Europos valstybės yra išsprendusios nemažai aplinkos pritaikymo neįgaliesiems problemų, dėl to jos gali daugiau dėmesio skirti neįgaliųjų lygių teisių užtikrinimui.“

Neįgalieji nesusigūžę

Tomas Viluckas, publicistas, pasidžiaugė, kad per pastaruosius metus visuomenė geriau pradėjo suprasti, kad neįgalusis – toks pats žmogus, kaip ir kiti: „Ypač tai galėčiau pasakyti apie jaunąją kartą. Neįgalieji vaikai sėkmingai integruojami į mokyklas, o socialiniai pedagogai gana veiksmingai sprendžia klausimus, susijusius su neįgalumu. Vis dažniau neįgalūs mokiniai ir studentai mokosi kartu su negalių neturinčiais ir vieni kitiems padeda. Nemažai žmonių, turinčių regėjimo negalią, yra sėkmingai integravęsi į visuomenę. Be to, patys neįgalieji nėra tokie susigūžę kaip anksčiau. Tas laisvėjimas, tos gerosios iniciatyvos eina iš abiejų pusių – iš „sveikosios“ visuomenės dalies ir neįgaliųjų. Manau, svarbu ir pačių neįgaliųjų pastangos būti visaverčiais visuomenės nariais.“

Neįgalieji – ne išmaldos gavėjai

T.Vilucko žodžiais, neįgalus žmogus negyvena gete. Jis jau savarankiškai apsiperka prekybos centruose, lankosi kultūros renginiuose. Deja, dažnai kultūros renginių organizatoriai nenumato, kad jų renginiuose norėtų dalyvauti ir žmonės su negalia, neįrengia jiems vietų, neparduoda bilietų į jas. Pašnekovas pabrėžė, kad viena iš didžiausių neįgaliųjų problemų yra ta, jog iki šiol viešosios paskirties pastatai yra neprieinami: „Žmonėms, turintiems judėjimo negalią, sunku į juos savarankiškai, be artimojo pagalbos patekti. Tokių mūsų šalyje – net 34 tūkst. Be to, Lietuvoje nepakankamai išplėtota socialinių paslaugų sritis. Juk yra neįgaliųjų, kuriems būtina asistuojančiojo žmogaus pagalba. Bėda ta, kad tuomet negalia stipriai krenta ant artimiausių žmonių pečių. Labai sunku rasti žmonių, kurie padėtų kasdienybėje. Daugumoje Europos, ypač Skandinavijos, šalių yra tokia praktika, kad tie šeimos nariai arba artimieji, kurie prižiūri neįgalųjį, įgyja socialinio asistento statusą. Taip sukuriama nemažai darbo vietų. Man teko lankytis Švedijoje. Stebėjausi, kaip sutvarkyti pastatai ir gatvės. Ten žmonės su negalia laisvai lankosi kultūros renginiuose, muziejuose. Priėjimas prie viešų vietų, automobilių stovėjimo aikštelės – pačiose geriausiose vietose. Tokiais būdais kompensuojama žmogaus negalia. Ir mes Lietuvoje turėtume siekti, kad žmogus, turintis vienokią ar kitokią negalią, kuo mažiau tai jaustų. Juk neįgalieji yra ne išmaldos gavėjai, bet visuomenės nariai.“

Dirbti ar nedirbti?

Ar daug pažįstamų neįgaliųjų dirba? T.Vilucko manymu, įsidarbinimo problema – viena iš skaudžiausių: „Lietuvos įstatymai turėtų skatinti neįgaliųjų darbo vietų kūrimą. Jie gali dirbti įvairiausius darbus, ir ne vien kūrybinius, bei būti įvairiausių sričių specialistai – teisininkai, informatikai, socialinės srities darbuotojai ir pan. Pažįstu daug puikių specialistų – gydytojų, teisininkų, apsaugininkų, kurie dirba ir darbdaviai yra jais patenkinti. Manau, neįgaliųjų įsidarbinimo srityje dar ne viskas padaryta. Tam tikri įstatymai yra, bet jie neįgyvendinami. Pažįstu nemažai ir dirbančiųjų neįgaliųjų, ir nedirbančiųjų. Yra tokių, kurie sako: „Gal man visai nebūtina dirbti? Gal užteks ir tos išmokos?“ Tačiau yra ir tokių, kurie nori dirbti, bet neturi galimybių. Daug yra tokių, kurie, baigę aukštuosius mokslus, negali panaudoti savo žinių ir gyvena tik iš pašalpų.“ T.Vilucko manymu, svarbiausia bendruomenės ir vietos savivaldos užduotis ir būtų prisidėti prie neįgaliųjų žmonių problemų – ar įsidarbinant, ar mokantis, skatinti jų socialinį dalyvavimą. Būtent vietos bendruomenės geriausiai pažįsta ir jaučia tuos žmones: „Bet ką gali pasakyti apie tokias institucijas, ypač socialines, į kurių patalpas iki šiol negali patekti be artimojo ar pažįstamojo pagalbos? Matyt, net tokiems dalykams neturime lėšų, o gal paprasčiausio noro keisti padėtį.“

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes