PADALYTOJI JONO PAULIAUS II ŠIRDIS
Matyti tikrovę kitaip

PADALYTOJI JONO PAULIAUS II ŠIRDIS

Jonas Paulius II Kaune. 1993 m.

Jonui Pauliui II iškeliavus į Tėvo namus, popiežiaus gimtinėje Lenkijoje pasigirdo balsų, kad reikėtų jo širdį atvežti į Lenkiją. Nors tokia mintis sulaukė daug šalininkų, tačiau turėtume pasakyti, kad Šventojo Tėvo širdis priklausė visam pasauliui. Lietuviai taip pat turi didesnių pretenzijų į Jono Pauliaus II širdį. Juk praėjus kelioms dienos po išrinkimo popiežiumi, susitikęs su žurnalistais, kurių būryje buvo ir tuometiniai Vatikano radijo lietuviškųjų laidų redakcijos darbuotojai, pastariesiems Jonas Paulius II pasakė: „Pusė mano širdies yra Lietuvoje.“ Ko gero, katalikybės istorijoje nėra kito popiežiaus, kuris būtų taip paženklinęs mūsų šalies istoriją.

„Artima ir ypatingai mylima“

1978 m. spalio 22 d. per naujojo pontifiko Jono Pauliaus II inauguraciją Šv. Petro aikštėje nuskambėjo pirmasis pasveikinimas lietuviškai, popiežiui taip paraginant Lietuvos katalikus: „Brangūs lietuviai, būkite laimingi ir ištikimi Kristui!“ Netrukus, 1979 m., jis aplanko ir Lietuvių šv. Kazimiero kolegiją Romoje bei meldžiasi už lietuvių tautą prie Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslo. Vėliau, 1993 m. rugsėjo 4 d., melsdamas rožinį jau Aušros Vartuose Vilniuje, popiežius prisipažino:

„Vatikane yra Lietuvių koplyčia, kurią puošia toks pat paveikslas kaip čia. Iš ten Petro įpėdinis mintimis dažnai jungiasi prie maldos, kuri šioje vietoje kyla į Dievą.“

Šie Jono Pauliaus II pontifikato pradžioje buvę gestai nuramino kalbas, kad lietuviai dėl senų nesusipratimų ir nuolatinių nuoskaudų su lenkais esą bus „pavainikiais“ valdant lenkų tautybės popiežiui. Visi tolesni Šventojo Tėvo veiksmai liudijo jo meilę, pagarbą ir rūpinimąsi lietuviais. Tai ypač buvo svarbu nuo sovietinės priespaudos kenčiančiai tautai. 1984 m. Lietuva dar buvo už geležinės uždangos, kai Šventasis Tėvas pareiškė norą atvykti į mūsų šalį švęsti šv. Kazimiero mirties 400 metų sukakties. Suprantama, sovietai popiežiaus įsileisti nesiruošė, nes laikė jį savo sistemai ir ideologijai itin pavojingu asmeniu. „Kremlius būtų labiau norėjęs matyti Solženicyną, išrinktą JTO generaliniu sekretoriumi, negu lenką – popiežiumi“, – taip Karolio Wojtyłos išrinkimą popiežiumi pakomentavo vienas italų žurnalistas. Žinoma, dėl tokios padėties galimybės Jonui Pauliui II tada atvykti į Lietuvą prilygo fantastikai.

Tad šv. Kazimiero paminėjimo iškilmės buvo surengtos Romoje, į jas Šventasis Tėvas sukvietė vyskupus iš įvairių kraštų. Tačiau ypatingas Šventojo Tėvo dėmesys mūsų kraštui buvo parodytas 1987 m., kai irgi Romoje buvo minimas Lietuvos Krikšto jubiliejus. Tuomet buvo paskelbtas ir popiežiaus apaštališkasis laiškas Lietuvos Krikšto 600 metų jubiliejaus proga, jame Katalikų Bažnyčią Lietuvoje jis pavadino „taip artima ir ypatingai mylima“. Nors laiške nėra nieko tiesiogiai pasakyta apie tuomet Lietuvą slėgusią okupaciją, bet šios eilutės buvo aiškios kiekvienam krašto katalikui:

„Bažnyčia taip artimai susisiejo, sakyčiau, tiesiog augte suaugo su tautos gyvenimo tikrove, kad apie ją telkėsi jūsų tėvai ir protėviai visais laikais, bet ypač tada, kai iškildavo bandymai, kai ateidavo sutemų ir kančios laikotarpiai, kuriais ir pastaruoju metu buvo paženklinta jūsų šalies istorija.

Iškilmes (jose galėjo dalyvauti tik vienas vyskupas iš Lietuvos – A. Vaičius), norėdamas išreikšti Visuotinės Bažnyčios vienybę su Lietuvos katalikais, popiežius šventė birželio 28 d., tą pačią valandą, kaip buvo švenčiama ir Vilniuje. Šventasis Tėvas taip komentavo savo intenciją: „Prie altoriaus Šv. Petro bazilikoje šalia manęs bus Europos žemyno episkopatų atstovai: jų buvimas ir regimu būdu išreikš mūsų dvasinę vienybę, mūsų artumą su Lietuvos Bažnyčia.“ Iškilmių metu buvo paskelbtas palaimintuoju mūsų tautos sūnus arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Kitais metais Bažnyčia Lietuvoje sulaukė puikios dovanos – Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui buvo suteiktas kardinolo titulas, jis tapo antruoju šalies istorijoje ir pirmuoju naujųjų laikų kardinolu, o jau 2001 m. tokia garbė buvo suteikta ir Vilniaus arkivyskupui Audriui Juozui Bačkiui.

Krikščionys tiki, kad Dievas yra ir istorijos Viešpats, kad Bažnyčios malda dalyvauja Apvaizdos planuose. Jie lėmė pokyčius ir mūsų šalyje. Jonas Paulius II visapusiškai rėmė Lietuvos laisvėjimą ir valstybingumą. 1991 m. įvyko Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos niekuomet nenutrūkusių diplomatinių ryšių atnaujinimas, taip pat dėl nuolatinių istorinių pervartų buvęs sunkiai įgyvendinamas, bet atkūrus valstybę tapęs realiu dviejų bažnytinių provincijų – Vilniaus ir Kauno – įkūrimas. Pagaliau 2000 m. Jono Pauliaus II pontifikato metu įsigaliojo trys Šv. Sosto ir Lietuvos Respublikos tarpvalstybinės (konkordatinės) sutartys.

Liudyti Kristų

Ne sykį savo kalbose išreiškęs troškimą aplankyti Lietuvą, 1993 m. Jonas Paulius II tapo pirmuoju popiežiumi, viešėjusiu mūsų šalyje. Turėtume pasakyti, kad popiežiaus vizito organizavimo peripetijos paveikė ir mūsų šalies istorijos eigą. Juk tuometinis šalies vadovas Algirdas Brazauskas ne kartą yra prisiminęs, kad artėjanti pontifiko viešnagė tapo puikiu koziriu derybose su Rusija paspartinti okupacinės armijos išvedimą.

Nusileidęs į Vilniaus oro uostą Šventasis Tėvas taip apibrėžė savo vizito tikslą:

„Atkeliauju pas jus pirmiausia kaip Ganytojas, tad trokštu padrąsinti toliau kurti naują Lietuvą, štai jau laisvą ir siekiančią kuo geriau išvystyti savo galimybes” (Šventojo Tėvo kalba Vilniaus oro uoste, 1993 09 04).

Tėviškas drąsinimas ir troškimas mums visiems įkvėpti vilties jautėsi per visą popiežiaus vizitą. Juk ir pati viešnagės programa buvo sudaryta taip, kad pabrėžtų pastoracinį – katechetinį kelionės pobūdį. Lietuva per šią kelionę tarsi išgyveno savo katechumenatą. Jau pirmą vizito dieną susitikimas su kunigais, vienuoliais, vienuolėmis ir klierikais Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje apmąstė kunigystę, Šv. Mišios Vingio parke ir Krikšto pažadų atnaujinimas – krikščionio tapatybę, Šv. Mišios Kauno Santakoje – Šventosios Dvasios vaidmenį krikščionio liudijimui, Žodžio liturgija Šiluvos bažnyčioje – krikščioniškos šeimos uždavinius, o pamaldos prie Kryžių kalno – atpirkimo ir kančios slėpinį.

Šalia gausybės paskatinimų, paguodos ir padėkos žodžių, sklidusių iš Šventojo Tėvo lūpų ir širdies, buvo ir įspėjimų, kurie praėjus beveik dviem dešimtmečiams tebėra itin aktualūs mūsų visuomenei:

„Demokratinėms santvarkoms gresiantis pavojus – tapti tam tikra sistema taisyklių, nepakankamai įsišaknijusių vertybėse, kurių negalima atsisakyti, nes jos įdiegtos į pačią žmogaus esmę. Jos turi būti kiekvieno sambūvio pagrindas, ir jokia dauguma negali jų atmesti, nesukėlusi žmogui ir visuomenei pragaištingų pasekmių. Bažnyčia tvirtai kėlė balsą prieš tokį laisvės iškraipymą tiek politinėje, tiek ir ekonominėje srityje. <…> Bažnyčia ir šiandien be atvangos priešinasi tiems visuomenės poslinkiams, kurie tariamosios teisės į laisvę vardu tinkamai neapsaugo gimstančiųjų žmogiškosios gyvybės ir silpniausių visuomenės klasių orumo“ (Šventojo Tėvo kalba inteligentijai Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje, 1993 09 05).

Kristaus liudijimas, kvietimas į naująją evangelizaciją, ateities iššūkių priėmimas buvo pagrindiniai popiežiaus vizito Lietuvoje akcentai. Šv. Mišių Kauno Santakoje metu jis ragino:

„Visų Lietuvos dukterų ir sūnų žodžiai bei darbai tegul tampa naująja evangelizacija. Nauja ne turiniu, kuris visad lieka tas pats – tai dėl žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio Kristaus skelbimas, – bet nauja savo metodais ir būdais, gebančiais atsakyti į mūsų laiko poreikius“(Šventojo Tėvo pamokslas šv. Mišiose Kauno Santakoje 1993 09 06).

Neabejotinai labiausiai popiežiui į atmintį įsirėžė apsilankymas Kryžių kalne. Kelioms savaitėms praėjus po kelionės į Lietuvą, lankydamasis Italijoje, La Vernos kalno pranciškonų vienuolyne, Jonas Paulius II brolius pranciškonus paragino pastatyti prie Kryžių kalno vienuolyną, kuris dabar ten stovi. Tačiau tuo jo dėmesys šiam unikaliam krikščioniškam liudijimui neapsiribojo. 1994 m. Romos Koliziejuje eidamas Kryžiaus kelią Šventasis Tėvas vėl užsiminė apie Kryžių kalną: „aš noriu ypač prisiminti Lietuvos Kryžių kalną… Mane labai sukrėtė anas lietuvių Koliziejus, ne senųjų Romos imperijos laikų, bet mūsų laikų, šio paskutinio amžiaus Koliziejus…“ 1995 m. rugsėjo 9 d. prie Kryžių kalno susirinkusią 15–20 tūkstančių jaunuolių minią tiesioginis televizijos tiltas sujungė su Jonu Pauliumi II, dalyvavusiu Lorete (Italijoje) vykusiose jaunimo dienose. Dar ne sykį prisimindavo savo kalbose mūsų Koliziejų, tuo garsindamas mūsų kraštą visame pasaulyje.

Praėjus gerokai laiko atkarpai nuo popiežiaus apsilankymo Lietuvoje, tiek Bažnyčios nariai, tiek visi mūsų šalies geros valios žmonės gali rasti sau neblėstančios šviesos, kuri trykšta iš Šventojo Tėvo minčių. Kaip ir iš jo asmenybės, apglėbusios ir mūsų Lietuvą.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes