NUSIŽUDĖ KUNIGAS. NORMALU?
Matyti tikrovę kitaip

NUSIŽUDĖ KUNIGAS. NORMALU?

V.Virvičius-kairėje

V.Virvičius-kairėje

Vasario šventės šiemet buvo nuspalvintos liūdnu įvykiu – Varėnos parapijos klebonas, dekanas Valentinas Virvičius baigė savo gyvenimą savižudybe. Motyvai, kurių vedamas dvasininkas pasirinko kilpą lieka paslaptimi, nes nekalbama apie jokį priešmirtinį V. Virvičiaus laišką. Sunkiai įtikina kalbos, kad V. Virvičių prislėgė 81 metų artimos vienuolės, kuri rūpinosi kunigo buitimi, mirtis šių metų pradžioje ar neseniai sudegę jo tėviškės namai. Vilniaus arkivyskupijos kurija išplatino jausmingą pranešimą, kuriame teigė, kad dvasininkas buvęs „jautrus, rūpestingas ir geras kunigas, mylimas žmonių, uoliai jiems tarnavęs“.

Žinoma, galima skėstelėti rankomis, pasamprotauti, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal savižudybių skaičių, tad esą natūralu, jog žudosi ir kunigas. Lengviausia būtų viską nurašyti asmens tragedijai arba depresijai. Pagaliau, kai įvyksta tragedija yra veiksnių visuma, kuri ir sąlygoja vieną ar kitą konkretaus žmogaus sprendimą bei veiksmą. Tačiau pats įvykio faktas ir su juo susijusios aplinkybės verčia kelti tam tikrus klausimus. Tylėti ir tik kuždėtis būtų patogu ir įprasta nūdieniam katalikiškam lietuvių mentalitetui.

Nepastebėjo depresijos?

Sutikime, kad kunigo savižudybė nėra ir negali būti normalus faktas. Jo iš principo negalima priimti kaip vos ne savaime suprantamo reiškinio. Juk kalbame apie kunigą, kuris Bažnyčios tradicijoje yra vadinamas „sielų gydytoju“… Verta pastebėti, kad tai ne pirmas atvejis, kai per paskutinį dešimtmetį žudosi dvasiškis. 2001 metų gruodį Šakių rajone iš gyvenimo pasitraukė Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo parapijos 35 metų klebonas Jonas Depšys, o 2004 metų liepą – Griškabūdžio ir Barzdų parapijos klebonas 30 metų Viktoras Jurčiukonis. Ar nesame ženklo, kad kažkokia esminė krizė ėda mūsų katalikiškas bendruomenes ir jos vedlius, akivaizdoje?

V. Virvičiaus atveju glumina keletas dalykų. Jis buvo ne šiaip kunigas, bet dekanas, t.y. turėjo rūpintis kitais kunigais. Psichiatrai pasakytų, kad depresija rutuliojasi pamažu – mėnesiais, metais, šia liga retai susergama ūmiai. Kaip paaiškinti situaciją, kai į depresiją linkęs žmogus eina dekano pareigas? Ar tai nereiškia, kad į skirimus šioms pareigoms žiūrima atsainiai? Arkivyskupijos kurijos pareiškime teigiama: „Jau kurį laiką kunigas Valentinas Virvičius skundėsi pablogėjusia sveikata, kreipėsi į gydytojus, gruodžio mėnesį gulėjo ligoninėje, keletą kartų į namus buvo kviečiama greitoji pagalba.“ Leiskite paklausti kaip gaunasi, kad tris mėnesius kunigas yra sunkioje psichologinėje ir dvasinėje būklėje, bet jis toliau ne tik kunigauja, bet užima svarbias dekano, klebono pareigas?

Du gyvenimai

Taip pat trikdo ir kita aplinkybė. Prieš beveik du metus kunigas vietos spaudai teigė: „Nėra priežasties, kuri pateisintų savižudybę.“ Negana to, jis garsėjo ugningais patriotiniais pamokslais, tautiškumo puoselėjimu… Tad kunigo poelgis, kai jis „trinktelėjo durimis“ lietuviams šventą dieną yra simboliškas. Jis liudija baisų atotrūkį tarp šio kunigo viešo ir privataus gyvenimo, žodžių ir įsitikinimų.

Drįskime paklausti kaip susiklosto tokia padėtis? Ar čia nesusidūrėme su reiškiniu, kai kunigas nuolatos paklusta psichologinei savicenzūrai, eliminuoja save kaip asmenį ir tapatinasi su savo “specialybe” – kunigyste? Toji „specialybė“ reikalauja tam tikros gyvensenos, elgesio standartų ir žmogus tampa kažkokios sistemos dalimi. Tuomet po truputį formuojasi savitas, privatus gyvenimas, kuris menkai tesisieja su viešumoje matoma kunigyste. Viso šito pasekmė nuolatinė įtampa ir nuolatinis kaltės jausmas, kuris persekioja tokį kunigą. Jis turi galią atleisti nuodėmes kitiems, bet nesugeba atleisti sau, jis ramina kitus, bet jam paguodos nėra, jis tiesiog tempia įsivaizduotos kunigystės naštą. Toks žmogus yra paprasčiausiai nelaimingas. Retoriškai belieka klausti, kaip jis gali padaryti laimingais kitus?

Kad neliktų vienas

Suprantama, kad bet kokio žmogaus išorinis elgesys ir vidinės nuostatos gali skirtis, juk kiekvienas žmogus yra netobulas, klystantis ir nuodėmingas. Pagaliau yra atstovaujamos institucijos taisyklės, instrukcijos ir rėmai. Tačiau Bažnyčia nėra ministerija. Ji yra gyvų žmonių bendruomenė. Jos narių problemos ir bėdos negali būti svetimos jai pačiai. Deja, Lietuvoje į tokias krizes patekusiems kunigams tenka dorotis vieniems su jiems iškylančiomis problemomis. Ar kunigams kiekvienoje vyskupijoje neturėtų būti numatyta galimybė dalyvauti specialiose programose, kurios, kaip nuolatinio ugdymo susitikimai, nebūtų vien teologinės kompetencijos praplėtimas, bet padėtų vykdyti kunigiškąją tarnystę, mokytų, kaip išvengti krizės situacijų, tinkamai naudoti laiką, suprasti savo lytiškumą ir pan.? Sveikatai palaikyti kunigui būtinos reguliarios poilsio dienos ir metinės atostogos, nuolatinė mankšta, jis privalo turėti laiko savišvietai, kultūrai, neformaliam bendravimui, pomėgiams.

Vertėtų apsvarstyti, pavyzdžiui, JAV plintančią praktiką, kai sudaromos kunigų, kurie išmanytų kunigų poreikius, gebėjimus, interesus, grupės. Skiriant pareigas, jos padeda vyskupui įvertinti, ar užduotis atitiks kunigo jėgas, ar jis galės ją gerai atlikti. Vyskupijose galėtų būti asmenys, kurie išklausytų kunigų nusiskundimus, reikalingos pagalbos kunigams programos bei grupės. Vyskupijos taip pat galėtų numatyti galimybę, kad streso kamuojamiems kunigams patarinėtų specialūs konsultantai (psichiatrai, gydytojai).

Pagaliau lieka atviras klausimas ir apie bažnytinės bendruomenės vaidmenį. Kaip atsitinka, kad kunigas, kaip V. Virvičius, lieka vienas? Ar nepatiriame glaudesnio kunigų ir pasauliečių santykių deficito? Gal šis kunigo poelgis paskatins mus Dievo šviesoje naujai įvertinti mūsų bendrą atsakomybę už vienas kitą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Man patiko bernardinai.lt pateiktas komentaras: Nelabai suprantu straipsnio pavadinimo klausimo. Viena, kad normalu – niekas nepatvirtins (kokios priežastys bebūtų..). Antra – toks klausimas prileidžia mintį, jog, jei žudosi ne kunigas, tai gal kaip ir normalu (normaliau).

  • Rašiau: “Kunigo savižudybė nėra ir negali būti normalus faktas. Jo iš principo negalima priimti kaip vos ne savaime suprantamo reiškinio.”
    Deja, esame tiek atukę, kad savižudybes priimame kaip savaime suprantamas. O ir į šią reakcijos kone filosofinės.

  • Kunigas pirmiausia žmogus, o kunigystė profesija, kaip ir bet kuri kita, ir nelenva. Šeimos nebuvimas, kitų žmonių jasumų sugėrimas ir neradimas išsipasakoti savo bėdas.galėjo vesti prie savižudybės. Man gaila žmogaus, bet jokio skirtumo ar jis kunigas, ar policinkas ar eilinis darbininkas, savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo visada sukrėčia

  • kunigas nėra profesija, kunigas yra pašaukimas … jo šeima – parapija, o jei parapijoje nėr Žmonių … gal čia bėda?

  • Taigi kunigas irgi žmogus. Kas jis toks, kad žudytis negalėtų.

  • Kunigo tarnystės bruožas – pagalba žmogui. Savižudybė yra sunki nuodėmė, o ne žmogiškumo ženklas.

  • Studente

    sveiki, sis ivykis, deja, parodo apie musu visu netobuluma, neisprestas bedas. Gaila, kad tik mirtis, isejimas is gyvenimo mus privercia pastebeti salia esancius zmones. Problema yra didele. Daug apie ja kalbama, taciau realiai nieko nedaroma. Kalbos apie savogyvybes temima pareikalauja dar keleto auku. Zmones isgirde, jog nusizudzius atkreipamas demesys ryztasi pakelti ranka pries save. Kodel taip yra? Kas skatina toki zmoniu elgesi? Tai signalizuoja paie daug neigiamu faktoriu, bet pirmiausiai tai yra abejingumas. Abejingumas vaikui, kai tevai dirba noredami jam uzdirbti duonos kasni. Abejingumas senam palikima anukams uzrasiusiam zmogui leidimas numirti, esa mes negalime atvykti, nes dirbame(tikra istorija vykstanti salia). Abejingumas mokytoju mokiniams, o mokiniu mokomam dalykui. abejingumas valdinku pilieciams, abejingumas zmoniu tikrosioms vertybems ir taip sarasa galima testi be galo. Taciau matoma, kad problema yra. Ir vien kalbeti neuztenka. Reikia veikti. Ka kalbetu vyskupiju atstovai, dvasininkai. Situacija parapiju klausimu yra sudetinga. Taip yra del keletos priezasciu 1. zmones yra abejingi 2. jie yra uzsieme 3. jie yra susvetimeje. is kitur atvykusiam zmogui i jau susiformavusi konkuliuojanti parapijos gyvenima isijungti turputeli sudetinga, nes i naujokus mes esame ziureti itariai. tai budinga mums lietuviams. Tuo tarpu i kuniga neretai ziurime kaip i ofonauta. Pamirzdami ta fakta, kad jis yra toks pats zmogus kaip ir mes tik gaves didesne Dievo dovana mus vesti ir tuo paciu atsakomybe bei nasta. Kadangi kunigai turi daug darbu. Siuo metu jiems patiketa ne tik Sv. Misiu sventimas, bet ir remontai, pamoku vedimai, destymai universiteteuose, ligoniu lankymas.. Taigi darbu daug. Taciau skaiciau straipsni delfi.lt ir cia Tevas Saulaitis pasakojo kaip Amerikoje graziai parapijieciai padeda kunigui ir lanko sergancius ligonius. Kaip parapijos zmones druagiskai ir graziai elgiasi su juo. Taigi negalima suversti ligai, dvasinkijai, dvigubam gyvenimui ar kazkam kitam. Cia vienareiksmiskai kaltas yra abejingumas ir pagrinde ne kieno nors kito, o musu. Pastebekime salia esancius. Paguoskime nuliudusi drauga. Pradziuginkime praeivi sypsena. Nebebukime niurus ir abejingi. Nebijokime pakviesti kunigo i svecius pietums, aplankykime sergancius, juk gavenia, kancios ir Atpirkimo metas:) Vilties mielieji ir Meiles, Tikekim!

  • www

    nuodėmės sunkumas ivertinamas žvelgiant į tris dalykus: dalyko svarbą, sąmoningumą ir laisvą valią. Be viso šito taip – sunki nuodėmė. Bet kiek depresija sergantis žmogus gali objektyviai vadovautis laisva valia ir supratimu klausimas kiek kitas. Palikim nuodėmės sunkumą Dievui nustatinėti…Pasmerkti žinoma norisi ir “pedagoginiais” tikslais – lyg prevencijai, kad kitas tokiu supratingumu nesusižavėtų ir žinotų,kad taip pasielgęs palaikymo nesusilauks. Na teisingai. Bet…sveiko proto (pilno supratimo) žmogus to nesirenka, renkasi kai užtemsta. Kodėl atskiras klausimas. Gal bendrystės. Bet jei atvirai…kartais tai taip sunku pamatyti. Kartais tikrai sunku, nes iš to kiek teko susidurti – kartais tie “signalai” atrodo taip skirtingai, kad nė neatpažįsti. Reikia būti atidesniems, bet nereikia dabar kažko pulti kaltinti dėl neatidos ar t.t. ar pan. Dieve duok, kad patys visiems ir visada būtume pakankamai atidūs.

  • www

    ir kiekvieno mūsų tarnystės ženklas – mylėti kitą…

  • Kodel?

    Taip sis klausimas kamuoja…bet matosi,kad vyskupai nelabai rupinasi savo kunigais.Juk net paviesinus kazkokius negrazius faktus juos stengemasi uztusuoti,ir kaip bausme perkelti y kita parapija…:( Tai didziausias apsurdas.As manau kad Tomai esi labai teisus pastebejes jog zmogus sirgo ir visi aplinkui buvo tylus,nepadare nieko,nepasirupino niekuo…Cia yra didziule beda,rupi pinigai ir fasadine puse,o zmogus yra paliekamas savieigai…reikia pradeti melstis kad vyskupai atsigreztu y zmones ir tame tarpe y kunigus o ne tik pliektu juos savo ambiciju ir piktumo rimbu…aciu Tomai uz gera straipsny ir svarbiausia be jokio pykcio ir pasaipu.

  • Kai kurie komentarai mane pribloškė. Ten kur liga-> kančia-> neviltis-> savižudybė bet kokie filosofiniai išvedžiojimai, abstraktūs pamąstymai atrodo apgailėtinai juokingi. Apsaugok, Viešpatie, nuo tokio krikščioniško “jautrumo”!

  • baisu…

    neduok Dieve…juk sitaip pabaigti gyvenima nedera niekam.Cia tikrai nera moralizavimas tai tiesiog pasigodojimas.As matau didelio atotrukio beda.Tikra tiesa,jog vyskupai nelabai domisi savo kunigu dvasiniu,moraliniu,zmogiskuoju stoviais.O vertetu ir net labai.Man kelia nuostaba vyskupu konferencijos tyla,kuomet yra prievartaujami vaikai ir tose bylose falsifikuojami faktai…o Baznycia tyli,juk pajudinus ta puliny gali ir kiti dalykai islysti,esantys pacioje baznycioje.Bet gal suvokime,kad neveiksnumas prilygsta tam blogiui,it taip tampame bendrininkais.Pritariu,kad reikia melstis ir prasyti Dievo atsivertimo malones,ir tiesos bei teisingumo dvasiu ysiliejimo y musu krikscioniu gyvensenas.Dekoju autoriui uz problemu viesinima,ir viliuosi,kad nors ir mazais zingsneliais bet irsimes link Dievo.Sekmes kunigams kunigiskoje tarnysteje,o vyskupams ganytojiskoje veikloje…

  • varnas

    Puikus straipsnis, puiki ir tema jam.Toks gyvenimas: “nuvarytus arklius nušauna!”
    Nelengva kunigo duona, jis kaip tarp girnų: vyskupo ir ganomųjų. Vyrų bendruomenėje, kur arši konkurencija. Dvasinis gyvenimas dažnai keliauja į antrą planą.
    “Žmogus įmestas į vandenį išmoksta plaukti”, šios taisyklės ir laikomasi skiriant kunigus: -išsikapstys ar nuskęs! laikui bėgant kartelė vis keliama. Jei per silpnas atoki vyskupijos parapija, ar rezidentūra.
    O ir ganomieji ne “saldainiukas”. Ne vieną kartą teko matyti, kaip naujai paskirtą kunigą išbando davatkėlės prie klausyklos langelio, nors dar vakar buvo išpažinties. Parapijos tai intrigų, ambicjų ir politinių perepetijų laukas. Čia sekamas kiekvienas kunigo žingsnis. Teko pietauti su klebonu jo parapijos kavinėje, besišypsančios padavėjos… Kai nuėjau į tualetą iš virtuvės teko išgirsti, ką, kada, ir su kuo, valgė jų “brangusis kunigėlis” ir t.t. Parapija, labai agresyvi terpė, nujas veidas kaimo bažnyčioje, sukelia diskusijų audrą. Ji inertiška sunku čia kažką pakeisti. Girdėjau, kaip šventoriuje užsipuolė mergaitę, skaičiusią skaitinius: “-klebonas viska moka perskaityti…” Svarbu sutarti ir su vietos valdžia, netapti vien ju marijonėte, bet siekti savų tikslų.
    Bet juoda spalva teneužgožia kitų! Amžinąjį atilsį duok Viešpatie kritusiems kovoje, palaimink pasilikusius mųšyje!

  • varnui

    Taikliai pastebeta.Juk kunigas daznai esti tarp zmoniu,bet visdelto vienas.Manau,kad vyskupams pametus lozungines baznycios modely su esamais pajegumais galima kalnus nuversti.Tik va beda,negirdima ir net nesistengiama isgirsti liaudies balso.Susidaro yspudis,kad dalyvaujantys BAZNYCIOS gyvenime esame palikti patys su savimi.Ir jai nera rysio su ganytoju,ir dar neduok Dieve pabega rysys su Kristumi,tada jau pasidaro liudna.Sutinku su ta pozicija kad tik malda ir savitarpio nuosirdziu atjautimu galime kurti DIEVO vaiku bendryste.Ir nemanau,kad sis straipsnis kazka tai yzeidzia,tiesiog Tomas dar karta bando parodyti problematika ir dazna santykiu saltuma Baznycioje.Aciu Tomai.

  • danielius

    gal ne visai i tema. bet kazkaip ta savizudybe netrukus po to, kai buvo vyskupijai paskiras naujas vyskupas. gal a+a dekanas labai norejo buti vyskupu? na, kaip ten bebutu, bet palaikymo, maldos uz kunigus reikia nuolat. nes ju pasaukimas ne rozem, o roziu spygliais daznai klotas

  • ,,Akmenys“ priekaištai – tik į ž m o g a u s ,,daržą“. Dievas – neklysta.

    Nepaprastai aktuali problema iškelta Tomo Vilucko: pagalvokim patys- ganytojas daugeliui yra patarėjas, moralinis ramstis, kvietėjas prie Esmės (Kristaus), o staiga – neregėta vidinė priešinga tragiška būsena ….

    Kaip tai atpažinti? Kaip išvengti? Gal tik realiai gyvenanti bažnytionė bendruomenė malda ir darbu gali ką pakeisti?
    Geras straipsnis: klausimu keleriopai daugiau nei atsakymų

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes