NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?
Matyti tikrovę kitaip

NEJAUGI GYVENTI BE MEILĖS?

 

Dievas suteikė žmogui laisvę rinktis kitą žmogų

Mano draugas yra vedęs.t.y. susituokęs civiliškai. Kai mes susipažinom jis gyveno atskirai nuo šeimos, bet nebuvo išsiskyręs. Mes pradėjom gyventi kartu. Du kartus jų teismas neišskyrė. Pragyvenom kartu du metus. Jam vis dažniau pradėjo neduoti ramybės klausimas, kodėl neišskiria jų, gal jis privalo grįžti į šeimą. Kaip Dievas žiūri į jo santuoką, ar jį galioja Dievo akivaizdoje? Biblijoje parašyta, kad žmoną galima atleisti nebent neištikimybės atveju. Aš myliu tą žmogų, jis mane taip pat, bet kur slypi atsakymas… Nejaugi gyventi be meilės?

Skaitytoja Greta

Svarbu pastebėti, kad draugystė ar santuoka yra žmogaus pasirinkimas bei apsisprendimas. Dievas suteikė žmogui laisvę rinktis kitą žmogų. Niekas (net Dievas) negali priversti žmogaus būti santuokoje, palaikyti draugystę ar ją išardyti. Priešingu atveju, Dievas eitų prieš savo kūrybą, kurioje žmogus yra pašauktas laisvai mylėti. Jei žmonės nemyli vienas kito sunku kalbėti apie santuoką, nes ji yra dviejų valių susivienijimas.

Todėl užitęsusio skyrybų proceso siūlau nelaikyti Dievo ženklu jūsų draugui, kad šis grįžtų pas savo žmoną. Veikiau tai gali būti išbandymas jūsų ryšio, kaip sugebėsite pakelti sunkumus, kiek tvirti jūsų santykiai, kuo jie grįsti, kas judu sieja, ar norite būti kartu ir pan. Šie klausimai yra svarbiausi, kuriuos turėtumėte tarpusavyje išsiaiškinti.

Be to, verta prisiminti, kad dėl skyrybų visada yra kalti abu – vyras ir moteris. Todėl nevalia pamiršti tokių dalykų kaip atgaila, atsiprašymas, atsiteisimas, atleidimas. Jei nebus padaryta išvadų, pašalinta nuodėmė, išrautos jos šaknys, senos klaidos taps naujomis.

Išsprendę šiuos klausimus (tarpusavio santykių, atgailos ir teisinius) galėsite sudaryti krikščionišką santuoką. Ir nepamirškite seno krikščioniško principo: Dievas yra ten, kur meilė.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Saulius

    Jei pradet nuo galo, kad “Dievas yra ten, kur meile”, galima nuklyst i pievas. Homoseksualai irgi ta pati porina. Nereikia maisyti Dievo dovanos su … Dievo nereikia ipareigot. Dievas apie meile kalba kur kas auksciau, negu sprendzia zmones.

    Kas liecia santykius tarp zmoniu, tai irgi labai subjektyvus dalykas. Kiekvienas savo jausmus vertina savaip. Cia Dievas gali buti taip pat nei prie ko.

    Kiekvienas priklausom savai baznyciai. O ten taip pat yra savi istatymai.

    Jei jie netenkina, ieskok savo iseities. Bet svarbiausia:

    NEUZDEK SAVO NUODEMES DIEVUI SU PRIEKAISTU.

    ATGAILAUK!

    MANAU, KAD CIA IR YRA ESME!!!

    • Tomas

      šiaip straipsniai skaitomi nuo pradžios:)
      Kuo dėti homoseksualai? Buvo kalbama apie vyro ir moters meilę.
      Kiekviena bažnyčia turi savo modelius, bet šeima yra meilės aplinka, o Dievas yra bet kokios meilės šaltinis, nes Jis YRA Meilė.
      Atgaila yra vilties kelias, o ne bausmė.

  • pj

    o kaip keistųsi situacija, jei pirmoji santuoka būtų ne tik civilinė, bet ir bažnytinė?
    ir prie to pačio kitas klausimas – o kaip priesaika?
    iš vienos pusės, tiek civilinė, tiek bažnytinė santuoka yra priesaika, kurią kaip ir nedora būtų laužyti. ar bažnytinė priesaika yra kažkaip “tvirtesnė”?
    iš kitos pusės, net ir Jėzus sakė Mt 5, 33–37 „O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite“… tai kaip čia su tom priesaikom “kol mirtis mus išskirs” ?…
    gal bendru sutarimu galima “atleisti vienas kitą” ?…

    • Tomas

      civilinė priesaika vyksta valstybės atstovo, o bažnytinė – Dievo atstovo akivaizdoje.
      Be to, priesakos sulaužymas nėra neatleidžiama nuodėmė, tuo labiau kai ji duodama ne bažnyčioje.

  • Tomai, o tai kol nėra bažnytinės santuokos, tol santuokos apskritai nėra? Hm… Kiek žinau, studijavai Bažnytinę teisę, tai geriau žinai. Vienok, man kiek kitaip atrodo.

    Šiaip, šios „šeimos“ situacija tikrai sudėtinga. Ir tuo atveju, jei vyras sugrįžta į buvusią šeimą todėl, kad mano, jog tai „ženklai“, ir tuo, jei lieka su laiško autore, bet abejoja kaip čia bus, pamatai jau pažeisti. Manyčiau, derėtų šiai porai skirti nemažai konsultacijų prieš ruošiantis santuokai (jei tokia būtų). Mane nustebino tavo „tiesiai šviesiai“ atsakymas.

    • Tomas

      taip, Katalikų Bažnyčia pripažįsta civilinę santuoką. Jonas Paulius II rašė: “Kaskart daugiau pasitaiko atvejų, kai katalikai dėl ideologinių ar praktinių priežasčių labiau linkę sudaryti tik civilinę santuoką, nepripažindami bažnytinės santuokos arba bent ją atidėliodami. Tokių žmonių padėties negalima sulyginti su ta, kai žmonės gyvena visai nesusituokę, nes čia bent kiek įsipareigojama laikinam ar, galimas daiktas, pastoviam gyvenimui, nors dažnai tam sprendimui nėra svetima skyrybų perspektyva. Tokios poros, norėdamos, kad jų santuoką viešai pripažintų valstybė, pasirengusios ne tik siekti naudos, bet ir prisiimti įsipareigojimus. Nepaisant to, ši situacija Bažnyčiai nepriimtina.”
      Kai t0kios poros susituokia sakoma, kad prieš tai nebuvo išlaikyta forma.

  • o tai

    Išeitų, kad sugyventinių praktikos Bažnyčia neturi smerkti? Ir poligamijos, bet kokios santuokinės neištikimybės… Juk iš meilės? 😉

    • Tomas

      kur taip sakiau? Aš kalbu apie meilės principą. Ji skleidžiasi visur, pačiose neįtikėčiausiose situacijose.
      Jei jums patinka smerkti ir svaidyti akmenys – jūsų reikalas.
      Mano – padėti žmogui suprasti.

  • Ogi

    Bet kokia priesaika įvyksta Dievo akivaizdoje, kam dar kažkokie atstovai? Argi Dievui reikia liudininkų? 🙂

    • Tomas

      nepamirškite, kad santuoka visada yra teisinis aktas, tik skirtinngos jo interpretacijos ir formos.

      • Ogi

        ne vien teisinis aktas, bet pirmiausia įsipareigojimas kitam ir sau

        • Tomas

          žinoma, bet civilinė teisė nenumato santuokos neišardomumo.

          • Ogi

            taip, bet moralė apima plačiau negu teisė…
            kaip ir ne už visas nuodėmes baudžiamoji ar administracinė atsakomybė numatyta, tačiau dėl to jos nesiliauja buvusios nuodėmėmis.

  • Saulius

    Mat ponas Viluckas yra visazinis, kurio atsakymai yra absoliuti tiesa. Taip, kad jei kreipiates i ji, tai viska darykite, kaip jis ir sako. Juk tai “Pasaulis pagal Toma”… 🙂

    • Tomas

      nesu visažinis, nepretenduoju į absoliučią tiesą ir niekam nieko neįsakau, skirtingai nuo pirmo komentaro reikalavusio atgailų.

  • kukulis

    Meilė be valios pastangų, meilė “iš pirmo žvilgsnio” nėra žmogaus nuopelnas!

    Straipsnyje buvo sakinys, kad jeigu Dievas įsakytų būtinai likti santuokoje, nors žmogus jau “myli” kitą, tai eitų prieš žmogaus valią. Ypač patiko išsireiškimas “žmogaus valia”… 🙂

    Pradžioje, kai yra geri jausmai, likti santuokoje yra lengva.
    Vėliau viskas keičiasi (visiems be išimties!). Kartais tie patys dalykai, kurie santykių pradžioje žavėjo, vėliau pradeda netgi erzinti. Kame reikalas?

    O reikalas tame, kad pradžioje Dievas duoda gerus jausmus, bet jie tęsiasi ribotą laiko tarpą – pora mėnesių, metus, kartais netgi dešimtį metų. Tai yra Dievo dovana. O vėliau, kai “meilė” praeina, iš žmogaus pradedama reikalauti valios pastangų, pasiaukojimo. Baigiasi Dievo duota meilė, prasideda egzaminas, ar žmogus moka *pats* mylėti. Štai čia kiekvienas parodo, ko jis yra vertas!

    Visokie papildomi susižavėjimai nėra blogis, tačiau, jeigu žmogus davė priesaiką, tai su pirmuoju žmogumi privalo jau būti iki *mirties*, o papildomas susižavėjimas turėtų tapti gražia draugyste, be tolesnio plėtojimosi, kuris galėtų sugriauti santuoką.

    Jeigu žmogus pasiduoda papildomai “meilei” iš šalies, gal jam tuo metu ir malonu, tačiau kas tada nutinka su jo saviverte? Ką reiškia jo visos priesaikos? Ar tokiu žmogumi galima pasitikėti? Ar toks žmogus vertas amžinybės? Juk tokiu savo poelgiu jis tik parodo savo laikinumą!

    Priešingai, jeigu žmogus laikosi duotos priesaikos, aukojasi (dažnai netgi kankinasi), tai tuo jis parodo, kad nėra kažkoks skystalas, o yra vertas būti draugystėje su Dievu!

    Žmogus silpnas, bet gyvenimas tam ir duotas, kad jį išbandytų, kad žmogus išmoktų būti stiprus.

    Nežinai kaip kitiems, bet man atrodo, kad be Dievo pagalbos tai labai labai sunku, o gal ir neįmanoma. Todėl santuoka bažnyčioje, kur duodama priesaika Dievui, “prišaukia” papildomą Dievo pagalbą, kuri padeda išsaugoti šeimą, tačiau vis vien reikalinga žmogaus valia ir pastangos.

    • Tomas

      Dievas suteikė žmogui laisvą valią, kuri gali nueiti net iki Jo atmetimo. Tai – Kūrėjo pagarba kūriniui. Dievas kviečia, “užkalbina”, bet neprievartauja.
      Ir nėra santuokoje Dievo, jei žmonės “kankinasi”. Dievas ir jo įstatymai žmonių nekankina.
      Meilė nėra vien aistra, emocijos, geismas, bet ir kasdienis apsisprendimas už kitą asmenį.

      • kukulis

        Gerai pastebėta!

        Dievas nekankina, o palieka žmogui laisvę pasirinkti lengvesnį arba sunkesnį kelią.

        Kaip manote, ar Jėzaus pasirinkimas būti nukryžiuotam, buvo lengvesnis ar sunkesnis kelias?

        • Tomas

          Kryžius buvo Jėzaus misija.

  • Saulius

    As juk sakau, kad Tomas nenusileis… Jis bet kokia kaina pateisina meile. Nereikia nei aukos, nei pastangu, nei pagaliau kancios. Pagal ji, reikia beatodairiskai eiti paskui savo meile. Nes ji, anot Tomo, yra Dievas. Ir nieko cia nepadarysit…

    • O tau labai norėtųsi padaryti? Atsipalaiduok. Nu nemyli tu Tomo – pripažink.

    • Tomas

      ką Jus Sauliau, žinote apie kančią ir auką, kad čia postringaujate? Pareiga, auka, kančia – kaip lengva perkreipus veidą svaidytis tokiomis frazėmis!
      Tik kaip ten su patirtimis?
      Jūsų verčiamas nukalbėsiu kvailai – aukos ir kančios skonio esu patyręs daugiau už visus čia besireiškiančius kartu sudėjus, bet niekada žmonėms to nenurodinėsiu, nes ŽINAU savo kailiu, kas tai yra.
      Ir MEILĖS, o ne ideologijos esu deginamas.
      Linkiu Jums ją sutikti.

      • kukulis

        “Jūsų verčiamas nukalbėsiu kvailai – aukos ir kančios skonio esu patyręs daugiau už visus čia besireiškiančius kartu sudėjus”

        Khe, khe …. Nu mano gyvenimas neblogas, bet sakyti, kad už visus kartu sudėjus Tomas daugiau prisikentėjo … tai biškį kažkaip tai …

        O šiaip tai esu girdėjęs posakį: Dievas yra meilė, bet meilė nėra Dievas.

      • kukulis

        “Ir MEILĖS, o ne ideologijos esu deginamas.
        Linkiu Jums ją sutikti.”

        Čia mes apie santuoką kalbame ar apie meilę Dievui???
        Nes straipsnis lyg tai apie santuokinę meilę.

        Be to man pasirodė, kad straipsnyje rekomenduoja skirtis, arba aš ne taip jį supratau …

        • Tomas

          skyrybos ten ir taip vyksta. Mano rekomendacija – įvertinti dabartinius šios poros santykius.

  • k.

    Tikrai labai įdomus klausimas išsirutuliojo. Kas yra meilė sutuoktiniui? Na vat sakot pareiga, valios pastangos ir pan. Bet pabandykit save įsivaizduoti su kokiu nors kitu pažįstamu žmogumi, kad staiga jis tampa jūsų sutuoktiniu. Kaip, kokiomis valios pastangomis gyventi šeimyninį gyvenimą, jei nėra to cinkelio, tos meilės, kitoniškos meilės nei visiems kitiems žmonėms, to jausmo, kad čia savas, mielas, kiekvienas randelis, kiekvienas trūkumas gražus. Negu jūsų šiurpas nenupurto? Man asmeniškai visiškai neaišku kad yra ta meilė, kaip ir nuo ko ji atsiranda. Aš tik kiekviena dieną Dievo prašau, kad ji nepraeitų, nes be jos jokios mano valios pastangos nebepadės…

    • Tomas

      super. Tikrai gražu ir tikra. AČIŪ!

    • kukulis

      Šitą aną … pradžioje tuokiamasi iš grynai jausminės meilės, kad būtų cinkelio pradžia.

      Kas dėl meilės po to jau, kai baigiasi jausmai, tai tada myli žmogų dėl to, kad žinai koks jis yra. Žinai kad jis yra geras žmogus. Prisimeni jo poelgius, žinai jo vidų ir juo žaviesi. Nors tas žavėjimasis jau nesukelia padidinto adrenalino kiekio kraujyje ar kokių ten cheminių reakcijų smegenyse, tačiau tai ką iš naujo pradedi jausti ir yra arčiau amžinosios meilės, o ne vien emocijos.

      T.y. jeigu tu matai kad dėl tavęs arba dėl kažko kito, aukojasi kitas žmogus, tai sukelia jausmą(?) analogišką tam kurį jauti, kai skaitai apie Jėzaus darbus šventajame rašte.

      Aišku, taip žavėtis galima bet kuo, ne vien sutuoktiniu. Tačiau santuokoje yra viskas daug intymiau. Bendra buitis, rūpestis už vaikus, žinojimas, kad gali pasitikėti ir pan …

    • Nu pala, bet taigi *staiga* viskas neatsitinka. Mylintys žmonės susituokia ir mylėdami bei vienas kitą vis labiau pažindami kasdien apsisprendžia (va čia valios pastangų prireikia) priimti kito teikiamą džiaugsmą ir trūkumus arba ne.
      Todėl nereikia įsivaizduoti, kad staiga kažkas tampa mano žmona ar vyru.

  • vikl

    pabūsiu cinikas:
    “Jam vis dažniau pradėjo neduoti ramybės klausimas, kodėl neišskiria jų” – pažiūrėkite teismo nutartį ir bus aišq… Kaip dažniausia būna, skyrybų procesas užsitęsia arba dėl nepasidalinamo turto, arba dėl nenorimo vaiko(-ų) išlaikymo… Mano galva prieš pereinant prie tokių aukštų kategorijų kaip Meilė, Dievas ir pan., pirmiausia paklausčiau savęs, prie ko prisirišusi mano širdis…, o VIEŠPATS jau kaip nors susiras sau vietą šioje istorijoje…

  • Augustas

    Tomai, man regis, Tau reikėjo tiesiog parašyti Gretai: “Lažinuosi, Jūsų santuoka su tuo vyru sėkminga nebus.” Ir tiek tų problemų ir vargų. 🙂

  • Saulius

    Esu bejegis pries teigini, kuri issake Tomas: “Ka jus, Sauliau zinote apie kancia ir auka, kad cia postringaujate?” Va cia ir baigiasi bet kokia krikscionybe ir supratimas. O kiek tamsta zinot apie mano gyvenima? Tai viena. Antra – kad ir kaip esi kentejes ir kenti – nesididziuok pries kita savo kancia. O trecia – negalvok, kad tavo kancia didziausia pasaulyje. As nekalbu ir nekalbesiu apie fizines ar negalios kancias – nenoriu Jusu izeidineti. Bet dvasiniu kanciu patiria kiekvienas. Ir ne jums spresti, kokio jos laipsnio.
    Vat tuo ir nepatinka man kataliku teologija – nekvescionuojama savo tiesa ir nuolankumo nebuvimu.
    Kazkas cia sake, kad as nemegstu Tomo… As jo net nepazystu. Todel negaliu nei megt, nei nemegt. Bet labai gerai zinau, kad tiesa negyvena absoliuciame uzsispyrime ir saves isaukstinime. O Tomas butent taip ir pasielge savo atsakymais. Parode, kiek jis pranesesnis uz kitus.
    Sekmes jam!

  • k.

    Ne, Sauliau, Jūs privertėt jį pasakyti tai ką pasakė. Jis nesididžiuoja ir nieko neiškelia virš kitų. Tik žinot ką aš Jums pasakysiu ir prašau neįsižeisti, o nuoširdžiai pagalvoti. Jei reiktų Jums pvz bent vieną dieną pabūti artrito kamuojamos moters kūne, jei skausmas kalbėtų Jums kiekvieną sekundę, Jums visos dvasinės kančios išgaruotų. Mes daug postringaujame, iš dyko buvimo ir gero gyvenimo iškeliame ala savo dvasinius kentėjimus, kai žmonės kiekvieną dieną badauja, kenčia skausmą, smurtą ir t.t. Nesišvaistykime tais žodžiais.
    p.s.o įžeisti Tomo kalbėdamas apie negalią Jūs negalite, prie ko čia įžeidimas, tai faktas, gyvenimas. Mes visi per žingsnį nuo negalios, tik retas kuris apie tai pagalvoja.

  • k.

    Kukuli, ką reiškia “geras žmogus”? Visi mes kažkiek geri, bet kiek daug negeri… Ką daryti, jei vyras per savo klaidas įkrito į alkoholizmą pvz, kur ieškoti to gėrio jame, kurį būtų galima mylėti? Toli gražu ne visų mūsų antrosios pusės tokios geros, kad jomis žavėtumeisi atsistojęs ir rankas susidėjęs 😉
    Simonai, o kaip dingsta jausmai? Ne staiga? Čia taip žmonės rašo, kad jausmai praeina. Tai koks skirtumas kiek ir kokiomis valios pastangomis rinksiesi antrąją pusę, jei jausmai vis tiek praeis. Aš tik garsiai mąstau…

    • Puoselėjami jausmai nedingsta. Šiaip jau ir meilė, ir džiaugsmas auga tuomet, jei daliniesi, jei dovanoji save. Jei nori vien imti, tuomet jausmai „dingsta“ – gal net ir staiga. Darau išvadą, kad jausmai priklauso nuo mūsų požiūrio, todėl ir nuo valios.

    • kukulis

      “Geras žmogus” ne bendrąja, bet intuityviąja prasme. Tiesiog… nėra žodyne žodžio kad tai įvardintum, todėl panaudojau frazę “geras žmogus”.

      Antra vertus, Jėzus yra pasakęs “Kodėl mane vadini, geru? Niekas nėra geras tik Dievas!”

      Nepadės jokie filosofiniai išvedžiojimai kas tai yra “gerumas”. Žmogus pajunta tai vidumi. Ir jeigu yra keli žmonės, kurie turi tą jausmą, tada tarp jų atsiranda tarpusavio supratimas, visais kitais atvejais vieni kalba apie akėčias, kiti – apie vežėčias, o blogiausiu atveju vyksta visa ko suvulgarinimas ir suniekinimas.

      Plėtojant mintį, kylančią perskaičius Jėzaus žodžius, išeina, kad nei vienas žmogus pats savaime nėra geras. O jeigu kitame pamatome gerumą, tai tik todėl, kad per jį pasireiškia Dievo veikimas, Jo valia…

      Norėčiau pabrėžti, kad ir netikintys ir ateistai gali būti geri žmonės.

      Pamenu vieną citatą iš Faustinos dienoraščio “žmonės vykdo Dievo valią, nepriklausomai ar jie tai supranta ar ne”

  • Saulius

    Parasysiu viena pazyzdi is savo seimos gyvenimo. Mano mama savo gyvenime istvere 11 operaciju. Ne karta buvo ant mirties ribos. Mano tetis tuo metu gere be saiko. Tarp savu bedu mama vis atrasdavo jegu kovoti uz jo gyvybe, nes daug kartu teciui reikedavo net reanimacijos del per didelio alkoholio kiekio. Jei ne ji – jis butu jau seniai ne siame pasaulyje. As tuomet irgi sakiau – mama, ko tu vargsti. Juk nebera vilciu. Tuomet buvau mokinys ir man atrode, kad tai teisinga. O ji sake, kad tai mano zmogus, nors ir nuklydes, o gal ir zluges. Ji savo gyvenima atidave zmogui, kuris tapo neigalus ne del kitu kaltes, ar kazkieno bausmes.
    Ir atsitiko stebuklas. Jau daugiau, nei 10 metu tevukas negeria. Jam Dievas padejo. O mano mama siandien yra laimingiausias zmogus pasaulyje, nors ir daug ka paaukojo. Gal net, anot jusu, didesne ar grazesne kita meile. Jai tas desimtmetis yra laimingiausi metai gyvenime.
    Galvokit ka norit, bet pabegimas is situacijos nevisada atnesa laime….
    Tik tiek…

    • Tomas

      puiki ir įkvepianti istorija. Tik problema ta, kad negalima iš savo patirties padaryti taisyklę.

  • k.

    Tai va tą aš ir bandau pasakyti! Kad tu myli tą savo, kartais net labai netobulą žmogų. Bet ne valios pastangomis Jūsų mama buvo su tėčiu, nes žmogaus valia nėra tokia stipri. Tokia stipri ir tiek ištverti gali tik Meilė. O ji mums dovanota. Kitaip aš negaliu suvokti. Tai man paslaptis.
    p.s.džiaugiuosi, kad Jūsų šeima pagaliau laiminga.

  • Nežinau kaip čia švelniau pasakyti… labai gaila, kad šis apžvalgininkas smunka vis žemiau ir žemiau, rašydamas su religijos ir gyvenimo persipynimu susijusiais klausimais.

    • Tomas

      kaip nustatote tą “smukimą”? Kokią metodiką pritaikote? Nes nerašau kaip jums p. Martynai atrodo, kaip jūs matote pasaulį?

      • kukulis

        [Pat 10,17]
        Kas paiso pamokymo, eina gyvenimo taku, o kas atmeta įspėjimą, paklysta.

        [Pat 11,2]
        Puikybę lydi gėda, o išmintis eina su kukliaisiais.

        Rekomenduoju visiems pasiskaityti patarles (Pradedant nuo 10 skyriaus ). Aš skaitydamas pamačiau kiek daug klystu gyvenime. Vėl ir vėl.

      • Ar jūs esate ir reliatyvistas?

  • Saulius

    Tai cia ir yra ta paslaptis, kad pirmiausia yra Dievas. Is Jo ateina tikejimas, meile, auka ir galu gale pergale! Viskas pagal Dievo zodi! Bet jokiu budu ne meile, o jei gerai, tai ir Dievas ir t. t. Kazkas is komentatoriu pasake, kad “Viespats suras savo vieta”. JIS TURI SAVO VIETA. Ir tai – negincytina. Bet Jo vieta ne antra ar trecia. Jis – visada pirmas. Ir tik is Jo ateina visa kita…
    AMEN.

    • kukulis

      Aišku Dievas turi savo vietą, bet žmogui yra duota laisva valia atmesti Dievą, pašalinti Jį iš savo gyvenimo.

      Tada žmogus skundžiasi “Dieve, kodėl tu mane baudi”? Nors iš tiesų pats žmogus jau save nubaudė atmesdamas Dievą, arba jį nubaudė tai, kas užėmė Dievo vietą.

  • Saulius

    Ir as, kaip krikscionis, gerbiu Tomo issakytas mintis. Nors ir negaliu su jom pilnai sutikt. Man dziugu, kad galejau sudalyvaut sioj diskusijoj. Tikiu, kad mes kada nors rasim bendra atsakyma. Svarbiausia, kad butume vieno Dievo vaikai… Pagarba tau, Tomai ir sekmes!

    SOLI DEO GLORIA

  • Saulius

    P. S. Atsiprasau visu, kuriems mano mintys buvo nepriimtinos.

  • Giedrė

    Kaip jūsų nevargina tokie vienas kito gremžimai.

  • Gerbiami krikscionys, tai kur jusu neklystantis tikejimas?Tokie visi nuosirdziai tikintys, bet skyrybu vis daugeja. Nesilaikoma dogmos:”ka dievas sujunge zmogus teneisskirs”.Nei tas dievas junge, nei jis ka nors igaliojo jungti jo vardu. Zmogui palikta visiska pasirinkimo laisve. Tik va baisi problema, kad vieni kitu issirinkti nebemokam. Visur melas, blefas.Isimyli jaunuolis ne mergina,bet jos pateikiama ivaizdi. Tuoj sugula i lova.Cia stebuklas, oi kap malonu. Painiojamos savokos tiksliau dedamas lygybes zenklas tarp meiles ir sekso. Paskui kaip pasilinksminimo rezultatas gimsta vaikai. Kas norit buti pasilinksminimo vaisius? Turbut mazai kas?Naujas zmogus turi buti-dvieju atkartojanciu save zmoniu tikros meiles apgalvotas rezultatas.Kai puseles neranda viena kitos, tai skyrybos neisvengiamos. Ka reiketu daryti? Pirmiausia poras numatyti turetu astrologai. Pas kui turetu jauni zmones nors kiek paisyti,vyresniu kartu patarimo. Draugaudami turetu pasirodyti kokie esa, o ne sudarineti apie save puiku ivazdi. Visa gyvenima apsimesti paskui neiseina. Sudarant santuokas neturetu buti isskaiciavimu. Dabar dauguma teka uz jaunikio pinigu. Klaidos daug lengviau nepadaryti negu ja istaisyti. Nelaimingoje santuokoje gime vaikai, jau nebegali sukurti vel naujos, geros seimos. Japonijoje yra didele kartoteka, kur puseles renkasi partnerius,pagal suderinamumo kriterijus. Po tokio pasirinkimo, skyrybu labai sumazejo. Tevu ir vaiku nesusikalbejimui dar daug itakos turi telegonija. Kai kuriuos is nurodytu punktu galima nesunkiai igyvendinti.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes