NAUJAS VILNIAUS VYSKUPAS – POPIEŽIAUS DOVANA LIETUVAI
Matyti tikrovę kitaip

NAUJAS VILNIAUS VYSKUPAS – POPIEŽIAUS DOVANA LIETUVAI

Ketvirtadienį, per šv. Kazimiero, Lietuvos dangiškojo globėjo, iškilmes Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Vilniaus vyskupu buvo konsekruotas monsinjoras Arūnas Poniškaitis.

Tai neeilinis įvykis Lietuvos katalikų bendruomenei, nes pastaroji vyskupo konsekracija krašte vyko 2003-iaisiais (vyskupas Jonas Ivanauskas), o Vilniaus arkivyskupijoje – 1997 metais (vyskupas Jonas Boruta). Todėl naujo vyskupo įsiliejimas į Lietuvos katalikų episkopatą yra faktas, kurio negalima apeiti tylomis. Nors A.Poniškaitis paskirtas vyskupu augziliaru (lot. “auxilium” reiškia “pagalbą”), kuris nepaveldi iš vyskupo ordinaro sosto, tačiau šis savo sprendimus priima pasitaręs su augziliaru.

Krikščioniškoje tradicijoje vyskupo vaidmuo itin svarbus. Ji yra ne tik tikinčiųjų bendruomenės lyderis ir vadovas, bet ir dieviškais įgaliojimais apdovanotas asmuo. Senas bažnytinis posakis byloja: “Ten, kur vyskupas, ten – Bažnyčia.” Krikščionybėje vyskupas suvokiamas kaip Dievo buvimo krikščionių bendruomenėje ženklas. Jis autentiškai skelbia ir aiškina Bibliją, interpretuoja tikėjimo kraitį, atlieka funkcijas (pavyzdžiui, teikia kunigų ir diakonų šventimus), kurios būdingos tik jam. Pagaliau katalikų vyskupas yra savo administracinio vieneto – diecezijos suverenus vadovas, kurio sprendimai yra galutiniai ir gali būti revizuoti tik Vatikano institucijų.

Tad kandidatai į vyskupus atrenkami itin kruopščiai, nes kunigas, numatytas šiai tarnystei, turi būti nepriekaištingos reputacijos ir pasižymėti valdymo įgūdžiais, intelektiniais gabumais, maldingumu. Žinoma, per istoriją vyskupo samprata kito. Pavyzdžiui, ankstyvojoje Bažnyčioje vyskupai niekuo nesiskyrė iš paprastų tikinčiųjų, o viduramžiais vyravo feodalinis-patriarchalinis vyskupystės modelis, kuris tebėra gajus ne vieno kataliko mąstysenoje. Nūdien Vakarų Europoje ir JAV vyskupai darbuojasi kolegialiai, vengia vienašališkų sprendimų, juos supa ekspertų komanda. Dialogas ir krikščioniško gyvenimo liudijimas yra nūdienos vyskupo stilius.

Bažnytinio gyvenimo analitikai pastebi, kad popiežius Benediktas XVI renkasi kitokio sukirpimo vyskupus nei Jonas Paulius II. Pastarajam buvo svarbu, kad vyskupai būtų geri administratoriai, diplomatai, stiprios figūros, o Benedikto XVI žvilgsnis krypsta į vyskupus teologus, ieškančius dialogo su šiandienos visuomene, neužmerkiančius akių prieš Bažnyčios ir visuomenės problemas. Negana to, Benediktas XVI, skirdamas vyskupus, yra dėmesingas vietinės bendruomenės balsui. Štai praėjusiais metais popiežius atšaukė kontroversiškais pareiškimais pagarsėjusio Gerhardo Maria Wagnerio paskyrimą Linco (Austrija) vyskupu augziliaru, kai šiam sprendimui pasipriešino vietos dvasininkija.

A.Poniškaičio paskyrimas Vilniaus vyskupu augziliaru reikšmingas keliais aspektais. Jis tapo jauniausiu Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) nariu. Tai reiškia, kad prasidėjo Lietuvos episkopato atnaujinimas. Pagal bažnytinę teisę vyskupas savo pareigas eina iki 75 metų, o prie šios ribos artėja keletas LVK narių. Tad A.Poniškaičio konsekracija turėtų pradėti naujų vyskupų skyrimo etapą, kuris keliems artimiausiems dešimtmečiams suformuotų episkopatą.

Naujasis Vilniaus vyskupas turi puikų teologinį išsilavinimą, kurį įgijo Romoje. Jo daktarinės disertacijos vedamoji gija – Vatikano II Susirinkimo vaidmuo Bažnyčios gyvenime. Tai leidžia teigti, kad įšventintas vyskupas pasižymi Bažnyčios atsinaujinimo mentalitetu. A.Poniškaitis garsėja kaip jautrus ir įsiklausantis į kitus žmogus. Dar vienas naujojo ganytojo bruožas – jis yra antras iš Lietuvos vyskupų (po vyskupo Rimanto Norvilos), kuris gavo kunigystės šventimus jau nepriklausomoje Lietuvoje. Galėtume sakyti, kad ši konsekracija yra Lietuvos katalikų bažnyčios vaisingumas, subrendęs laisvės sąlygomis. Tad šio vyskupo skyrimas yra savotiška popiežiaus dovana Lietuvai jos nepriklausomybės dvidešimtmečio proga.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Andriuxa
  • danielius

    gal ir negrazu noreti daug dovanų. tačiau Jėzus sakė, kadbūtume kaip vaikai. o vaikai labai daznai praso: nupirk ta ar kita, noreciau to ar ano, padovanok man…
    tai gal ir mes galim prasyti Viešpaties, kad duotų daug jaunų pamaldžių vyskupų, daug tikinčių ir veiklių kunigų, dievobaimingų vienuolių. gal per mažai prašome?

  • tikintis

    Asmeniskai teko pazinoti dabar jau vyskupa Aruna Poniskaity…psdorus,pamaldus,be klastos…tikrai geras ir teisingas sprendimas si naujoji koncekracija.Dieve laimink ir apsaugok naujajy vyskupa nuo pasiputimo ir abejingumo…Arunai islik tikejimo vyru…ir teneuzvaldo taves troskimas baznycia padaryti savo UAB’u,kaip kad kaip nekurie tai jau yra padare…:( Dievo palaimos.

  • Iasis

    Ar ne pernelyg pamatuotos viltys del jaunosios vyskupu kartos? Na, gerai vysk. Norvila tapo kunigu jau po kovo 11-sios! Ar kas bent Vilkaviskio vyskupijos baznycioje pasikeite? Greiciau, stagnuojama nes ganytojas labai jau autoreferentiskas – jis mato tik save Baznycioje. Vyskupo asmenybe reiskia l.daug, o ar naujasis sostines augziliaras tai pateisins? Bijau, kad greitai nepamatysim – jis pernelyg atsargus, kad pradetu judinti ta uzsistovejusi vandeni

  • danielius

    Iasis, jaunas visada teikia vilciu, nes savyje turi daugiau potencijos 🙂
    o jei dar darbštus, nuolankus, nepasipūtęs…
    Aišku, negalima nuvertinti vyresnios kartos kunigų ar vyskupų. jie, jei ištvermingai eina savo pareigas yra tikras lobis. deja, kai kurie kartais perdaug susireikšmina (na tai budinga kartais ir jauniems, ka tik išventintiems ar koki lapsni gavusiems), arba pavargsta, o uz ju nugaros prasideda intrigos.
    gerai, kad yra Baznycioj kartu kaita, gerai, kad ordinarais vyskupai nebuna iki mirties, kaip popieziai. Del to baznycia gali greiciau atsinaujinti, atsišviežinti, gauna gaivaus oro gūsį. žinoma, kaip sakoma, viena krgždė – dar ne pavasaris, taip ir baznycioj – naujas vyskupas – ne burtininkas, kad pradetu daugiau eiti i baznycias zmones ar uoliau praktikuotu. atsakomybe atsiversti atsinaujinti islieka mums visiems – ir pasaulieciams, ir pašvestiesiems

  • Sutinku, kad Poniškaičiui nelimpa reformatoriaus etiketė, bet jis gilus žmogus, tai leidžia tikėtis, kad bus vedamas Dievo Dvasios.
    Naujos vyskupų kartos bruožas – jie bus gilus, maldos žmonės, nearogantiški, iekos dialogo. Tokios ir viltys.

  • Sveikas

    Aūūū, kas girdėti? Nei girdėti Poniškaičio, nei matyti…

    • Tomas

      augziliaras neturi realios valdžios. Ateis ir jo laikas.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes