MIRTI PRIE PARLAMENTO? NĖ UŽ KĄ!
Matyti tikrovę kitaip

MIRTI PRIE PARLAMENTO? NĖ UŽ KĄ!

Toks ryžtas – praeitis?

Delfi.lt užsakymu viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai“ atliko apklausą, kurios rezultatai parodo, kad šiuolaikinių lietuvių idealai yra itin konkretūs ir stipriai skiriasi nuo ankstesnių kartų.

Atsakydami į klausimą, dėl ko sutiktų paaukoti gyvybę, 26,2 proc. respondentų nurodė vaikus. 7,3 proc. sakė, kad gyvybę aukotų dėl sutuoktinio / partnerio, 6,9 proc. – dėl tėvų, 5,2 proc. – dėl brolio / sesers, 2,6 proc. – dėl geriausio draugo. Neatsirado nė procento apklaustųjų, kurie gyvybės atsisakytų dėl tėvynės ar tikėjimo.

Didžioji dalis – 42,8 proc. – teigė, kad žmogaus gyvybė negali būti aukojama dėl jokių tikslų.

Tai reiškia, kad jei, pavyzdžiui, susiklostytų analogiškos situacijos kaip pokariu ar 1991-ųjų sausio pradžioje, laukti kažkokio masinio tautos pasipriešinimo būtų bergždžias reikalas.

Taip pat tai simptomas, kad žmonės iš šios valstybės nieko nesitiki ir nesijaučia jai kažkokiu būdu įsipareigoję. Lietuvos gyventojai nebesieja savęs, savo artimųjų su tėvyne, su konkrečia vieta, ką geriau už tokias apklausas paliudija milžiniški emigracijos mastai. Žmonės verčiau dėl savo vaikų ir šeimos gerovės palieka Lietuvą, nei vardan abstrakčių idealų kenčia žeminančią egzistenciją čia.

Taip meilė tėvynei, kaip ir kiekviena meilės forma, reikalauja pranokti save. Deja, tėvynės meilė vis labiau praranda konkrečias išraiškas subanalėdama iki aistruolių karnavalų per krepšinio varžybas.

Žinoma, galima daug samprotauti, kad valdžia ir tėvynė nėra tapatūs dalykai, bet didžioji dauguma šalies gyventojų neįsivaizduoja, kodėl jie, pavyzdžiui, iškilus pavojui turėtų guldyti galvas prie parlamento, vyriausybės rūmų ar prezidentūros, nes žmonių sąmonėse tai ne Lietuvos valstybingumo, bet neteisybės ir nesibaigiančių intrigų simboliai.

Todėl po tokių apklausų rezultatų turėtų būti šaukiamas Valstybės gynimo tarybos posėdis, telkiamos protingiausios galvos ir sprendžiama, kaip tėvynę išvaduoti iš abstrakcijų gniaužtų. Be abejo, tai fantastinio filmo scenarijus, kuris niekada nebus įgyvendintas. Ir lietuviai, net ir pasilikę čia, toliau darysis svetimi šiam kraštui, nes jie jame nėra šeimininkai.

Tačiau jie paprastai, nedeklaratyviai, bet konkrečiai myli savo vaikus ir artimuosius ir šios meilės įkvėpti daro vienokius ar kitokius sprendimus, kartais sunkius bei didvyriškus.

Gal čia ir yra tikroji meilė tėvynei?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • GR

    Tai taip, net ne kartais, o kasdien- eini į darbą, ir ten uždirbi, grįžti namo, ir su kaimynais subendrauji. Gal savaitgalį pažvejoni, golfuoji, kažką kitaip susportuoji? Sakai ne-a, į Turkiją, sakai, all included nuvažiuoji? Tai gerai… Ir gyveni sau. Vaikai kažkaip irgi savo gyvenimus styguoja, beveik be ekstrymų. Susiguli kažkoks apie tave pirmutinių interesų ratas, už kurį konkrečiai numirti galėtum, jei kas… Po to kažkokie antriniai yra, dėl kurių prasiaukuotum kurį laiką, jei labai jau prireiktų… Jei ką… Bet prie parlamento, prezidentūros, ar vyriausybės rūmų? Žinoma, kad ne. Už cementą betoną ir rūmus? Aišku, kad ne. Nors devynešim pirmais buvau.
    Tegu išvažiuoja, kam reikia. Gal čia likę mirtinai nusiverksim? Kažkaip nemanau.

    • Viluckas

      ačiū už pasidalinimą.

  • sizifas

    Pasirodo aš bemaž unikumas- tokių kaip aš nė procento nesusirinks….

    • Viluckas

      mirti sutiktumėt?

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes