MENAMOS IR TIKROS GRESMES DVASINGUMUI. ATSAKAS O.VOLSKIUI (II)
Matyti tikrovę kitaip

MENAMOS IR TIKROS GRESMES DVASINGUMUI. ATSAKAS O.VOLSKIUI (II)

Vaizduodamas iš pranciškonų, charizminių grupių „tikrosios” katalikybės griovėjus, kunigas Oskaras Volskis, sąmoningai ar ne, nutyli tikrąsias problemas, kurios naikina liturginę kultūrą Lietuvoje.

Liturginės kultūros bėdos

Skubiai atliekamos apeigos, per 15 minučių paaukotos Mišios, pro šalį traukiantis vargonininkas, aukšti sakramentinių paslaugų teikimo įkainiai, Mišių „suplakimas” su liaudiško pamaldumo formomis, lėkšti ir moralizuojantys pamokslai, stabmeldystę primenantis tikinčiųjų suvokimas apie sakramentalijas – tai įprastos mūsų parapinio gyvenimo realijos, su kuriomis esame apsipratę. Pagaliau kokio grožio liturgijos galima laukti iš kunigo, kuris gyvena su moterimi arba praktikuoja homoseksualumą? Jo liturginiai patarnavimai dvelks pareigos šalčiu, nes jis – nuodėmės vergas. Vienas ryškiausių XX a. teologų Edwardas Schillebeeckx savo veikale „Kristus – Dievo ir žmogaus susitikimo sakramentas” (Christus, sacrament van de Godsontmoeting) teigė, kad, nors nuodėmėje gyvenančio kunigo teikiami sakramentai ir galioja, bet jis nelaiduos sakramentinio vaisingumo, nes apeigose nėra nuolankios maldos už gaunantįjį sakramentus.

Tačiau prisidengus šventeiviškumu lengviau verkti dėl menamai išduodamos katalikybės, nei spręsti tikras mūsų Bažnyčios problemas. Juk tuomet tektų prabilti apie skaudulius ir juos gydyti. Aukščiau minėtame kontekste būrelis jaunimėlio su gitara ir spindinčiomis akutėmis primena uolius idealistus, o ne grėsmę abstrakčiam dvasingumui.

Atidėjus į šoną pačius paprasčiausius praktinius klausimus, drįskime paklausti, kokio lygio gali būti tikinčiųjų liturginė kultūra, kai nepriklausomybė skaičiuoja dvidešimtus metus, o Mišios celebruojamos iš pogrindinėje Bažnyčioje parengto Mišiolo vertimo? Šis vertimas kadaise buvo įvykis šalies katalikams, nes leido pereiti prie Mišių liturgijos šventimo nacionaline kalba. Tačiau dabar jis atrodo itin senamadiškas, daugybė sąvokų, pasakymų yra nutolę nuo originalo, tinkami valstietiškam mentalitetui, bet ne nūdienos žmogui. Jau daugiau kaip dešimt metų kalbama apie naujo Mišiolio leidimą, bet nesigirdi jokių viešų svarstymų šiuo klausimu. Nieko nežinome, kokie žmonės darbuojasi prie šio neeilinės svarbos leidinio, kokias jie renkasi vertimų variacijas ir t.t.

Tas pat yra su Liturginių valandų knygomis, nes dabartinis brevijoriaus lietuviškas variantas yra panašesnis į maldaknygę, o ne į Dievo Tautos liturgines valandas. Kaip ir sunkiai suprantama, kodėl iki šiol nepasirodo nauja Mišių skaitinių knyga, juk prelatas Antanas Rubšys Senąjį Testamentą išvertė jau seniai, o Mišių dalyviai turi klausytis vertimo, kurių žodžių reikšmių kartais reikia ieškotis žodynuose. Ar šis sąstingis prisideda prie aukštos liturginės kultūros?

Sena ir nauja

Katalikiškos liturgijos išskirtinis bruožas – jos visuotinumas, kuris reiškia ne unifikaciją, o pagarbą vietos tradicijoms. Liturginė įvairovė, „liturginis pliuralizmas” negriauna Bažnyčios vienumo, kurio pagrindas – Eucharistijos slėpinys. Skirtingos liturginio šventimo tradicijos išreiškia vietinės bendruomenės gyvybingumą, bendradarbiavimą su Šventąja Dvasia, kuri yra pagrindinė liturginio vyksmo veikėja. Kai liturgijos celebrantas ir jos subjektai neatsiveria Dievo Dvasios dvelksmui, jokia forma neišgelbės nuo plokštumos pojūčio.

Pavargusiems nuo liturginės plokštumos tikintiesiems mėgstama priminti sakralumo svarbą, teigiama, kad ją užtikrina lotyniški žodžiai, giesmės, kunigų pozicijos prie altoriaus, tikinčiųjų laikysena ir pan.

Tačiau nieko nėra pavojingesnio krikščionybei kaip pasaulio skirstymas į sacrum (šventybę) ir profanum (kasdienybę). Juk pagoniškoji pasaulėžiūra skirsto daiktus, gestus, vietas, žodžius į sakralius ir profaniškus. Amžinojo Žodžio – Logoso įsikūnijimas yra šio skyrimo paneigimas, nes Dievas įsiterpia į istoriją, vietą, profanišką erdvę. Žmogaus kasdienybė ir buitis tampa pakylėta į liturgijos lygmenį, nes Jėzaus asmenyje Dievas įsijungia į žmogaus gyvenimo tėkmę. Nuo šiol kinta ribos tarp šio ir antgamtinio pasaulio brėžimas. Ji paprasčiausiai išnyksta. Šis pasaulis tampa keliu link pilnatvės, išsipildymo, kurį Jėzus pažadėjo Paskutinėje Vakarienėje kalbėdamas apie Dangaus Karalystės puotą.

Kaip pažymi žymus stačiatikių teologas Aleksandras Šmemanas kelis pastaruosius šimtmečius teologų svarstymuose apie liturgiją vyravo šis skirstymas į kasdieniškumą ir antgamtiškumą, profanum ir sacrum. Vietoje to, jis siūlo kalbėti apie „seną” ir „naują”, skyrimą, kuris savas krikščioniškai pasaulėžiūrai. Kristus Apreiškimo knygoje taria: „Štai aš visa darau nauja!” (Apr 21,5). Liturgija yra šio naujumo ženklas. Ji – būsimos šlovės išankstinis ragavimas. Todėl jos kokybė mums yra tokia svarbi ir viršijanti formą. Juk jokia žemiška tikrovė neišsems to naujumo, kuris trykšta iš mūsų eschatologinės vilties, nukreiptos į Karalystės atėjimą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Manichejas

    Viluckas vis tikisi reformuoti Romos katalikybe. Ar nera paprasciau prisideti prie kurios reformuotos protestantu baznycios?

  • Augustas

    Tomai, geras atsakymas. Tiktai gal E.Schillebeeckx’u labai remtis nereikėtų diskutuojant su O.Volskiu. Girdėjau, kad jisai buvo lyg ir nukrypęs nuo ortodoksinės RKB doktrinos. Ir netgi buvo susilaukęs bažnytinių sankcijų už tuos nukrypimus. O sakramentų veikimas (vaisingumas) priklauso tiktai nuo priimančio tuos sakramentus tikėjimo. Bet jokiu būdu ne nuo nuolankios kunigo maldos už priimantįjį buvimo ar nebuvimo.

  • Augustai,

    Žinau, aš apie Schillebeeckx. Jo indėlis į Vatikano II Susirinkimą – neišmatuojamas. Problemos buvo aštuntame dešimtmetyje, kai jis pasuko iš dogmatikos į egzegezę. Tačiau jis mirė vienybėje su RKB.
    Minimas veikalas yra 1959 m. ir mintis gili. Juk gaunantysis sakramentus negauna maldos. Kai kunigas meldžiasi už netikntį žmogų, jis palydi malda. O jei kuniguiir žmogui – dzin? Baisu.
    Jei suvoktume blogybės mastą, žmonių uskurinimą, kuis vyksta per neteisų kungą, būtume reiklesni klerui ir Bažnyčios vadovybei.

  • Augustas

    “Jei suvoktume blogybės mastą, žmonių uskurinimą, kuis vyksta per neteisų kungą, būtume reiklesni klerui ir Bažnyčios vadovybei.”

    Tu teisus, Tomai.

  • Jokubas

    Tikrai saunus atsakas…man patiko.Pats daznai isgyvenu sita liturgijos saltuma ir misias per 15 min. bet kunigai manau grys prie medziotoju misiu…(kada keli kunigai skubantiems dvarininkams aukodavo vienu metu atskiras misiu dalis) taip ir laiko sutaupytu:)ir liturgija butu gana senamadiska:) Ir dar pastebejau toky dalyka,jog kunigas kuris pats yra brudas,labai jau nepakantus pasidaro zmonems…tas pat ir vyskupui manau galioja…

  • Manichėjui

    Ačiū už kvietimą, bet katalikybė man duoda tai, ko neturi Reforma:sakramentus, popiežių, Mariją.

  • Manichejas

    Bet ar nera svarbiau tiesa ir tai ko moke Jezus Kristus? Ar neglumina, kad beveik visa tai, kas patinka, o patikti gali, priestarauja sv. Rastui? O jeigu ir akivaizdziai nepriestarauja, tai skamba neitikinamai.

  • Manichejau nevark besigincydamas ir bandydamas pakeisti zmogaus nuostatas, nes tik Dievas tai gali. Kas jau renkasi kompromisus, tai turi tam susikures ir atitinkamas dogmas neva pateisinancias tuos kmpromisus. Ir tu dogmu vis daugeja ir daugeja. Tad neverta gincytis su tais, kurie atsisako radikalumo, renkasi tai kas jiems patinka ir apsiprende eiti pries Dieva.

  • Manichėjui

    Nieko priešinga tam, ko mokė Jėzus ktalikybėje nėra.

  • Olgerdui

    Esi baisioje nuodėmėje, nes teisi sakydamas “apsiprende eiti pries Dieva”.
    “Veidmainy, išsiritink, rąstą iš savo akies…”

  • manichejas

    Nera skaistyklos, nera rozanciaus, nera popieziaus…

  • Petro primatas yra, apie skaistyklą čia http://tomasviluckas.blogas.lt/skaistykla-dievo-zvilgsnio-ugnis-248.html
    Rožinio malda katalikams neprivaloma.

  • PPBXVI

    O štai ką apie charizmatinius judėjimus mano pats Popiežius.

    “„Brangūs broliai ir seserys, Paeitą savaitę kalbėjau apie šventojo Bonaventūros iš Bagnioredžio gyvenimą ir asmenybę. Šį rytą norėčiau tęsti aptarimą, ypač, vieną jo literatūrinių darbų ir savo doktrinos dalį.“ (…)

    „Kaip jau ir kalbėjau, šventasis Bonaventūra, tarpe kitų nuopelnų, autentiškai ir teisingai išaiškino šventojo Pranciškaus Asyžiečio asmenybę, kurį jis gerbė ir studijavo su didele meile. Šventojo Bonaventūros laikais iš mažųjų brolių (Vert. – pranciškonų) kilęs vienas judėjimo sparnas – vadinamieji “dvasingieji” (spirituali) – laikė, kad sulig šventuoju Pranciškumi prasidėjo visiškai naujas istorijos etapas – Apokalipsėje minima “Amžinoji Evangelija” pakeičianti Naująjį Testamentą. Ši grupė tvirtino, kad Bažnyčia išsėmė savo istorinį vaidmenį ir dabar ją pakeičia charizmatinė laisvųjų, vidujai Šventosios Dvasios vedinų žmonių bendruomenė – “dvasingieji pranciškonai ” (Francescani spirituali).“ (…)

    „Būdamas pranciškonų ordino generalinis ministras, šventasis Bonaventūra greitai suprato, kad šios Džiokimo iš Fiorės (Gioacchino da Fiore) įkvėptos dvasingumo sampratos įtakojamas Ordinas taps nevaldomu ir nuosekliai suvirs į anarchiją.“ (…)”.

    Na, gerb. Tomai, dabar atsakymą ir Benediktui XVI rašysit apie grėsmes dvasingumui? O gal, kaip paprastia darot, tiesiog laisvai intepretuosite “ką gi tas šv. Tėvas norėjo tuo pasakyti”?

  • Liepa

    Gerbiamasis (ar gerbiamoji) PPBXVI, ėmėt ir ištraukėt iš bendro konteksto Benedikto XVI žodžius, sakytus kovo 10 d. bendros audiencijos metu. Remdamasis Bažnyčios mokytoju Bonaventūra jis kalbėjo būtent šiandienos žmogui apie jo dvasingumui iškylančius iššūkius.
    Yra viena Evangelija, Jėzus yra paskutinis Dievo Žodis ir yra vienas Dievas žmonijos istorijai. O Dievo malonė yra dovanai…

  • PPBXVI to Liepa

    Fair enough – štai visas tekstas – ir visas jis persmelktas tokio “dvasingumo” kritika.

    http://www.zenit.org/article-28599?l=english

    O jei tos dvasingumo kritikos kartais “netyčia” neįžvelgtumėte, štai Popiežiaus tekstas apie naują ir seną liturgiją, kur dėstoma jo pozicija:

    http://www.ad2000.com.au/articles/1999/feb1999p10_382.html

    O štai čia citata iš vieno jo laiško, kai tada jis dar buvo kardinolu:

    “I believe, though, that in the long term the Roman Church must have again a single Roman rite. The existence of two official rites is for bishops and priests difficult to “manage” in practice. The Roman rite of the future should be a single rite, celebrated in Latin or in the vernacular, but standing completely in the tradition of the rite that has been handed down. It could take up some new elements which have proven themselves, like new feasts, some new prefaces in the Mass, an expanded lectionary – more choice than earlier, but not too much…”

    Vartykite kaltakišką žiniasklaidą, o ne vien Vilucko blogą.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes