Malonės versmės

Tomas Viluckas. Malonės versmės. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2007

Knygos anotacija

Knyga „Malonės versmės“ nepretenduoja į išsamų teologinį ar liturginį veikalą, tačiau pagelbės išsklaidyti kai kurias miglas ir ūkanas, o gal mitus, susiformavusius apie sakramentinį gyvenimą. Jame bendrais bruožais aptartas kiekvienas Bažnyčios sakramentas ir jo vieta krikščionio gyvenime.

„Žinau, kad apie kiekvieną sakramentą galima parašyti knygą, tačiau puikiai suprantu, jog nūdienos Lietuvos žmogus nelabai randa laiko storoms teologinėms knygoms. Todėl norėjosi glaustai pateikti elementarias žinias apie sakramentus“, – pratarmėje rašo autorius.

Lietuvoje praktikuojami sakramentai dažnai esti nesuprasti. Tikimės, kad perskaitę šią knygą nebežiūrės į Atgailos sakramentą kaip į kasmetinę ar šventinę pareigą, bet suvoks sakramento grožį. Ligonių patepimo sakramentas nebegąsdins – atseit kunigo atėjimas pas ligonį būtų mirties angelo atvesdinimo ženklas, bet tikintieji atpažins visos Bažnyčios maldą, kad ligonis atgautų sveikatą, kad jis būtų sustiprintas ir deramai pasirengtų gyvenimo kulminacijai – susitikimui su Gyvuoju Dievu.

Atsiliepimai

Tomo Vilucko plunksna lengva, bet aštri; suprantama kiekvienam, sykiu – vertinga  daugeliui: ir siekiančiam pažinti Jėzų Kristų bei suprasti Jo Sutuoktinės nuostatas, ir jau prakutusiam krikščioniui.

Patikimas, paprastas ir puikus. Taip trumpai būtų galima apibūdinti Tomo Vilucko tekstą. Krikščioniškąją žinią, Evangeliją ir Bažnyčios mokymą jis perteikia nepriekaištingai tiksliai. Jo plunksna lengva, bet aštri; suprantama kiekvienam, sykiu – vertinga daugeliui: ir siekiančiam pažinti Jėzų Kristų bei suprasti Jo Sutuoktinės nuostatas, ir jau prakutusiam krikščioniui.

Visa tai dar žaviau ir įtikimiau matant, kaip toji malonės versmė apėmė paties Tomo gyvenimą, perkeitė ir liejasi jame. Sakoma, ne sutana padaro kunigu, ne diplomas – išminčiumi. T. Viluckas ir jo knyga tiesiog liudija, ką Dievas gali „iškrėsti“ žmogui, atsiveriančiam nuostabiausiems Jo malonės nuotykiams. Imkite, skaitykite ir gyvenkite apsčiai!

Darius Chmieliauskas, „Artumos“ žurnalo vyr. redaktorius

Tomas Viluckas atveria skaitytojui duris į Bažnyčios lobyną – sakramentus, Dievo tautos gyvybės šaltinį. Šventojo Rašto, teologijos bei Bažnyčios istorijos įžvalgos, taip pat šiuolaikinio gyvenimo realijos suteikia knygai gyvo pašnekesio apie tikėjimą ir gyvenimą pobūdį.  Sakramentai čia pasirodo ne tik kaip Bažnyčios švenčiamos apeigos, bet ir kaip žmogui dovanojamas Dievo artumas. Knyga – puikus šaltinis ir tiems, kurie nori arčiau susipažinti su Bažnyčia bei jos sakramentais, ir tiems, kurie apie juos moko.

Kun. Kęstutis Kėvalas

Pirmiausia dėkoju Dievui ir Tau, Tomai, kad ši knyga išvydo skaitytoją. Senai laukiau šios knygos, kurią galėčiau pavadinti  Sakramentų ABC, padedančia vis iš naujo grįžti prie Bažnyčios gyvenimo šaltinio. Iš tiesų, tai nėra, kaip Tomas užsiminė, teologinis traktatas, tačiau ši knyga pagelbės išsklaidyti kai kurias miglas ir ūkanas, o gal ir mitus susiformavusius apie sakramentinį gyvenimą. Kaip kiekvienoje kelionėje mums reikalingi palydintieji, taip ir dvasinėje krikščioniškojo gyvenimo kelionėje šios „Malonės versmės“ galėtų užimti palydovės vietą. Skaitytojui tai nuostabi pagalba ne tik Šventojo Rašto ir Bažnyčios Mokymo šviesoje, bet ir per įvairius vaizdinius bei palyginimus prisilenkti prie Dieviškų Sakramentų malonės versmės ir išgirsti Viešpaties kvietimą: „ Ateikite pas mane…, aš jus atgaivinsiu…“

Kunigas teol. lic. Rolandas Karpavičius

Įspūdžiai iš knygos pristatymo Klaipėdoje

Knygos ištrauka parsisiųsti čia.

KNYGĄ INTERNETU GALIMA ĮSIGYTI:

Patogu pirkti

Mano knyga

Knygų fanai

Share

Facebook komentarai:

  • http://TavoRankose.org Tomas M.

    Iš pateiktos knygos ištraukos:

    Akivaizdu, jog sakramentalijų poveikiui didelę reikšmę turi mūsų tikėjimas, nes patys savaime pašventinti daiktai, palaiminimai nėra veiksmingi.

    Manyčiau šioje vietoje kiek per stipriai pasakyta, juk ne veltui yra kartais rekomenduojama naudoti sakramentalijas net nežinant žmogui, už kurį yra meldžiamasi ir prašoma jam malonės, bet savaime suprantama – tikėjimas visada sustiprina veikimą ;)

    • Tomas

      svarbu skirti maldą už žmogų ir sakramentalijų naudojimą. Kai meldžiamės už kitus linkime kuo geriausių dalykų, bet malda nėra “užkalbėjimas’, “išprašymas” ko Dievas nenori duoti. Tai būtų magija.
      Sakramentalijos pačios iš savęs “neveikia”. Magioje daiktai veikia, o krikščionybėje jie išskiriami iš buities, kad jais naudodamies vedami tikėjimu lengvai prieitume prie malonės.

  • http://TavoRankose.org Tomas M.

    Ilgai galvojau, kaip atsakyti į šį komentarą, kad būtų aiškiau, ką turiu omenyje.

    Manau, kad sakramentalija nėra paprastas daiktas su religine simbolika, kuris padeda praktikuoti tikėjimą ar suteikia (padeda gauti) tam tikrų malonių, kai yra naudojamas tikinčio žmogaus.

    Pats pašventinimo procesas (apeiga) sakramentalijai suteikia tam tikrą dvasinį ženklą, švytėjimą (aurą), kuris aiškiai parodo, kad šis daiktas yra pašventintas Dievo vardu. Savaime suprantama, mes to ženklo (švytėjimo) nematome, nes tai yra dvasinis švytėjimas. Tikriausiai angelai ir kitos dvasinės būtybės tą švytėjimą turėtų matyti labai aiškiai.

    Žmogus savo tikėjimu tą švytėjimą gali labai sustiprinti, kas ir padaro sakramentalijos veikimą stipresniu. Tačiau net pati savaime sakramentalija, taip pat turi savo švytėjimą, kuris vienomis ar kitomis aplinkybėmis gali turėti poveikį.

    Kodėl taip manau? Bandau pasitelkti logiką. Gabriele Amorth savo knygoje „Egzorcisto Pasakojimai“ rašo, kad lengvabūdiškai prisilietęs prie užkeiktų daiktų, jis buvo paveiktas to, ir vėliau visą gyvenimą jautė to padarinius.

    Darau išvadą, kad tie daiktai turėjo tamsią aurą ir paveikė žmogų nepriklausomai nuo jo įsitikinimų ar dvasinio stovio. Galime daryti išvadą, kad tokia buvo Dievo valia šio kunigo atžvilgiu, bet faktas, kad poveikis buvo ir jis buvo stiprus ir ilgalaikis.

    Kadangi dvasinis gyvenimas (pasaulis) turi dvi puses (šviesos ir tamsos), tas kas galioje vienoje pusėje, turėtų galioti ir kitoje, nes juk visa tai yra tame pačiame dvasiniame pasaulyje. Mes nežinome pilnai dvasinio pasaulio subtilybių, tad galime tik daryti išvadas iš žinomos informacijos ir šiuo atveju esu įsitikinęs, kad sakramentalija turi savo galią ir tikėjimas tą galią tik dar labiau sustiprina.

    Bet aišku, tai yra mano asmeninė nuomonė ;)

    • Tomas

      nėra jokių būdų nustatyti auras ar švytėjimus. Bažnyčia to nemoko, mokslas neranda. Apie auras kalba ezoteriniai mokymai, todėl r teigiu, kad tokios teorijos svetimos krikščionybei.
      Siūlyčiau labiau pasigilinti į teologiją.

  • http://TavoRankose.org Tomas M.

    Tomai, mokslas neranda 99% to, ką bažnyčia moko ;)

    Ir terminą aura naudojau, ne induizmo ar dar kažkokioje plotmėje, bet tik kaip žodį, vaizdžiai apibūdinantį, ką turiu omenyje. Manau, kad tie, kas norės, supras, ką norėjau pasakyti.

    Tikiu, kad priėmęs Švč. Sakramentą, dvasinėm būtybėm tu atrodai švytintis Dievo šviesa ir apgaubtas Dievo malonės aura.

    Gera vieta baigti šią diskusiją :)

  • Indrė

    mokslas neranda, bet mokslininkas pripažysta tuos dalykus:).

  • kukulis

    Kuo skiriasi pvz. šventintas vanduo nuo nešventinto?