MADINGAS NEMADINGAS ROŽINIS
Matyti tikrovę kitaip

MADINGAS NEMADINGAS ROŽINIS

Spalio mėnesį tradiciškai katalikų bažnyčiose yra meldžiamas rožinis. Kaip bebūtų keista, bet šios senoviškos katalikų maldos pėdsakai dar užtinkami nūdienos gyvenime ir už Bažnyčios ribų. Tiesa, ne pati maldos forma, bet vėrinys. Štai ne viename trileryje, siaubo filme matome pagrindinius herojus, kurie saugodamiesi nuo piktųjų ar mirusiųjų dvasių laiko rankoje suspaudę rožinio vėrinį. Taip pat vėrinys magijoje yra įsitvirtinęs kaip apsauga nuo vampyrų. Popžvaigždės vėrinį ar jo elementus mielai įtraukė į savo aksesuarų rinkinius, dabindamos juo savo kaklus ir krūtines, vyniodamos jį apie riešus. Tad vėrinys nūdienos kultūriniame simbolizme tapo amuletu, magišku daiktu arba paprasčiausiu papuošalu.

Šiaip ir dažnam praktikuojančiam katalikui vėrinys tampa išoriniu, jo pamaldumą liudijančiu ženklu. Rankose suspaustas vėrinys simbolizuoja jo turėtojo skonį, mentalitetą, įpročius. Juk rinkdamiesi vėrinius turime platų pasirinkimo spektrą. Prie šventovių pardavinėjami įvairiaspalviai, mediniai, plastmasiniai, fosforuojantys vėriniai. Vienuolynai siūlo asketišką, bet tikrai skoningą produkciją, tampančia rimta atsvara iš Lenkijos plūstančiam kičui. O štai vakarietiškuose devocionalijų kataloguose galima surasti ir itin prabangių vėrinių.

Kaip matome vėrinys dar „madingas“. O rožinis? Didelis šios maldos platintojas popiežius Jonas Paulius II yra sakęs apie šios maldos krizę „dėl kurios grėsmės dabartiniame istoriniame bei teologiniame kontekste jos vertė gali būti neteisingai sumenkinta, o ji pati – tik retai siūloma naujosioms kartoms“ (Laiškas Rosarium Virginis Mariae, 4). Rožinis praranda tą visaliaudinio pamaldumo prasmę, kuri jam buvo būdinga iki Vatikano II Susirinkimo liturginės reformos.
Gal esu pernelyg didelis pesimistas, tačiau kažko abejoju, kad taip, kaip spalio mėnesį rožinis meldžiamas bažnyčiose ar „Marijos radijo“ studijoje, gali šiai maldos formai suteikti gyvybės bei populiarumo. Visų pirma rožinio turinys glūdi jo slėpinių įsimąstyme. Kažkaip sudėtinga būna įsimąstyti kai prieš slėpinių paskelbimą vyksta raiškiojo skaitymo „konkursai“, kurių metu tenka išklausyti adoruojančių mergaičių skaitomus banalius eilėraščius, arba suspėti paskui šviesmečių greičiu „sveikamarijas“ pilantį parapijiečių pulką. Kai kuriose parapijose plinta dar keistesnis būdas „pritraukti“ tikinčiuosius prie šios maldos, suplakant ją su liturgija. Dalyvavę Mišiose tikintieji palaiminimo sulaukia tik po rožinio maldos, kuris melsti pradedamas išsyk po Komunijos. Pasirinkimas nedidelis: nesulaukus palaiminimo palikti bažnyčia arba likti pamaldose, nors Mišiose ir dalyvauta.
Niekaip kitaip, kaip liturginiu neraštingumu nepavadinsi ir situacijos, kai rožinio pamaldos vyksta prie išstatyto Švč. Sakramento. Čia pravartu prisiminti vieną anekdotą. Sykį vienam klebonui apsireiškė Jėzus ir sako: „Žinai man atrodo, kad tavo žmonės serga šizofrenija“. Nustebęs klebonas klausia: „Kodėl Viešpatie?“ O Kristus atsako: „Jie žiūri į mane ir sako: „Sveika, Marija“. Šis anekdotas taikliai iliustruoja padėtį, kai liaudies pamaldumas yra persipynęs su liturgija. Tad nieko nuostabaus, jog niekaip iš mūsų parapijų nedingsta reiškinys būdingas iki Susirinkimo liturgijai, kuomet tikintieji Mišių metu meldžia rožinį.
Jonas Paulius II, šios maldos reformatorius ir puoselėtojas, siūlė rožinį suvokti kaip kontempliatyvią ir meditacinę maldą. Esame tam tikro paradokso akivaizdoje: malda buvusi „vargšų brevijoriumi“ tampa kontempliatyvios maldos keliu. Galime teigti, kad rožinis reikalauja atitinkamos maldos kultūros, kurios būdingi bruožai yra įsiklausymas į Dievo Žodį, tyla, meditacija. Naujosios vienuolijos, bendruomenės siūlo įvairius rožinio kalbėjimo būdus, taip bandydamos atverti šios maldos klodus ypač jaunimui. Popiežius Jonas Paulius II savo apmąstymais apie rožinį parodė, kad tai ne dogmatinė, o gyvastinga, dinamiška ir giluminė malda. Būtent tokios maldos trokšta nūdienos pasaulis. Antraip vėrinys liks tik mūsų močiučių palikta relikvija arba ezoterinių prekių parduotuvių preke, o vietoje rožinio meditacijos kalbėsime mantras ar adaptuosime musulmonų vėrinį su Alacho vardais. Juk, kaip sakoma, prigimtis nepakenčia tuštumos.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • pacanas

    o as tikejaus, kad cia apie ruzava spalva parasysi

  • esu šį tą parašęs apie rožinį http://www.ptr.blogas.lt.

  • A

    vis labiau gilindamasis į rožinį, jo istoriją pradedu suprasti, kad apaštalai nusirautu plaukus, jei pamatytų tokią šventvagystę savo metu. Rožinys gnostikų ytakos padarinys bažnyčiose, pykit nepykit, bet tai tiesa, ką padarysi…

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes