LIETUVIAI NEMĖGSTA MELSTIS?
Matyti tikrovę kitaip

LIETUVIAI NEMĖGSTA MELSTIS?

Minint Berlyno sienos griūties metines, Tarptautinis tyrimų centras “The Pew“, kuris atlieka globalius sociologinius tyrimus visame pasaulyje, paskelbė tyrimo “2009 metai. Europos pulsas: 20 metų po Berlyno sienos griūties” duomenis. Apklausoje dalyvavo ir Lietuvos gyventojai. Tarp tyrimo temų (požiūris į tautiškumą, ekonomiką, demokratiją, etc.) buvo ir religija.

Šiuose rezultatuose itin įdomiai atrodo faktas, ties kuriuo vertėtų stabtelėti: vos 13 proc. apklaustųjų lietuvių nurodė, kad kasdien meldžiasi. Mažiau už lietuvius kasdien meldžiasi tik bulgarai, čekai, Rytų vokiečiai, tiek pat prancūzai. Pažvelkime į pirmaujančias šalis: JAV – 55 proc., Lenkija – 32 proc., Italija – 30 proc.

Skaičiai, pripažinkime, nekelia optimistinių minčių. Juk į juos patenka ir kitų religijų, kitų konfesijų išpažinėjų maldingumo įpročiai. Tačiau faktas, kad apie 90 proc. Lietuvos katalikų ne kasdien sulenkia kelius maldai, paprasčiausiai glumina. Kokios priežastys, kad žmogus bent kartą per dieną nesiteikia atsigręžti į savo Kūrėją?

Be maldos tradicijos

Pirmoji priežastis – nėra tradicijos melstis. Kada atsiranda tokios tradicijos? Kai malda šeimoje yra natūralus dalykas. Tradicijoms susiklostyti reikia dešimtmečių… Tik dabar Lietuvoje atsiranda karta, užaugusi laisvės sąlygomis, kai šeimos gali be baimės melstis drauge, kas sovietmečiu buvo sunkiai įmanoma. Tačiau minėta apklausa rodo, kad vos 8 proc. jaunimo nuo 18 iki 29 metų religiją laiko svarbiu dalyku. Tad šiuo požiūriu, deja, neatsiveria naujų akiračių…

Tikro maisto pakaitalai

Kodėl žmonių nedomina malda? Gal lietuviai pasidarė visiški materialistai? Vertėtų pabrėžti, kad su dvasingumu susiję dalykai nėra visai ištrinti iš tautiečių sąmonės. Juk vis labiau populiarėja visokiausi rytietiško dvasingumo, meditavimo, jogos centrai… Ką kalbėti apie įvairaus plauko ezoterinius reiškinius? Vadinasi, paslaptis, mistiškumas, potyriai, sąlytis su kažkuo neapčiuopiamu dar traukia žmones. Tačiau susiklosto panaši situacija kaip su greito maisto užkandinėmis: įpranti kimšti mėsainius, nuo kurių sveikata prastėja, bet nuo jų darosi sotu ir daržovių racione nesinori… Tad ir dvasinėje plotmėje tikrą maistą pakeitė pusgaminiai.

Dievo vaizdinys

Taip pat vertėtų paklausti, ar nėra taip, kad žmonės paprasčiausiai nepažįsta Dievo. Kitaip tariant, pats Dievo vaizdinys neturi asmens bruožų, kas lemia maldos nereikalingumą. Juk bendravimas su abstrakčia dievybe, kažkokia jėga, beasmene energija gali būti tik fragmentiškas ir epizodinis. Čia susiduriame su tikru problemų kamuoliu, kuriame susipynę pastoracijos, sielovados, teologiniai klausimai. Visi krikščionys yra atsakingi už tai, kad iškreiptam Dievo vaizdiniui nebūtų vietos ir viešame, ir privačiame bažnytiniame diskurse. Tik kai Dievas yra reikšmingas Kitas, Asmuo, kuris kviečia į nuoširdų bendravimą, užsimezga dialogas, kurį ir vadiname malda.

Našumo visuomenės vaikai

Žinoma, nūdienos žmogui darosi vis sunkiau iš savo kasdienybės išplėšti laiko maldai. Malda, jei nėra gyvos ir dinamiškos Dievo patirties, atrodo tuščias laiko švaistymas – juk jos metu, išoriškai žvelgiant, nieko nevyksta! Neverta tuo stebėtis, nes tokios mintys būdingos efektyvumo, našumo visuomenei, kurios vaikai esame. Mums įprasta nuspaudus kokį mygtuką išsyk gauti rezultatą. Tuo „suserga“ net aktyvūs krikščionys, kurie nejučiomis maldą pradeda matuoti efektyvumu, apčiuopiamais padariniais. Tad nieko nuostabaus, jog ne vienas pradeda maldą vertinti kaip nenaudingą veiklą ir nustoja arba nepradeda melstis.

Maldos mokyklos

Ką daryti? Popiežius Jonas Paulius II yra nurodęs gaires:

„Krikščionių bendruomenės turi tapti autentiškomis maldos „mokyklomis”, kur susitikimas su Kristumi reikštųsi ne tik kaip maldavimas padėti, bet ir kaip padėka, šlovinimas, garbinimas, įsimąstymas, klausymasis, karštas prisirišimas ligi tikro širdies „įpuolimo į meilę”. Turima galvoje intensyvi malda, tačiau nenugręžianti nuo užduočių istorijoje: atverdama širdį Dievo meilei, ji kartu atveria ją ir brolių meilei bei daro gebančią kurti istoriją pagal Dievo planą.“ (Apaštališkasis laiškas Novo Millennio ineunte, 33).

Pagal Didžiojo Karolio mintį XXI a. krikščionys negalės išlaikyti savo krikščioniškos tapatybės nesimelsdamas.

Mums reikia maldos mokyklų, „The Pew“ apklausa parodė, kad Lietuvai jų reikia verkiant. Kol kas tokiais židiniais galime laikyti vienuolynus (benediktinai, Betliejaus sesės, jėzuitai, joanitai, karmelitės) nedrąsiai jos atsiranda ir vienoje, kitoje parapijoje. Tačiau tai lašas jūroje. Reikalingas tokių mokyklų tinklas, kuris kiekvienoje vyskupijoje būtų struktūra, o joje dalytųsi patirtimi tikri maldos liudytojai. Gal tuomet malda lietuviams taptų kasdienybe?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Joga nėra blogai, lietuvoje joga kaip mankšta, paimtas tik šis elementas. Tad geriau po darbo ar moklso treniruotė, negu negaliu iššireikšt tuščias laiko švaistymas maldoj. galima po jogos kuo puikiausiai melstis tiek bažnyčioj tiek namie, o namie dar geriau bent niekas netrukdo…

  • postindustrializmas

  • Vaclovas

    Visa pastoracija Lietuvoje yra apverktino lygio. Ir tiek. Kunigai net sekmadieniniams pamokslams tingi ruoštis. Vienas jų sakė, kad kiti kunigai iš jo šaiposi, jog pastarasis vis dar uoliai ruošia pamokslus.
    Žemaitijoje žinau tik pora katalikų kunigų, kurių apskritai galiu klausytis: kun. br. Gediminas Numgaudis OFM ir Kristaus Karaliaus bažnyčios klebonas dr. Vladas Gedgaudas.
    Kiek teko kitų klausyti – kažkas baisaus. “vandenėlio pilstymas iš tuščios rankovės” arba Evangelijos teksto perpasakojimas.
    Esu studijavęs teologiją, todėl manausi galįs būti atsakingas už parašytus žodžius.

    “visokiausi rytietiško dvasingumo, meditavimo, jogos centrai…” – galbūt ir antrarūšis “maistas”. Tačiau kartą buvau pakviestas į tokio sinkretiško ‘centro’ “Visas pasaulis” dviejų dienų seminarą – meditacijos užsiėmimus.
    Per dvi dienas gavau daugiau, nei per porą metų bažnyčiose (bent jau savęs pažinimo). Nes kokybe buvo rūpintasi.
    Tai kas čia kaltas?
    Jeigu klebonai pamokslą išspausti sugeba nebent pagal Ferrero knygeles. Būk skaitęs Ferrero ir 50% Žemaitijoje sakomų pamokslų žinosi tik išsižiojus ‘ganytojui’.

  • Daugelis pasaulyje nesimeldžia

  • anzelmas

    Taip…kokie piemenys tokios ir avys…:( Vyskupai turetu suklusti…pedofilija,kunigu ir vyskupu kurcniabylumas zmoniu bedoms ir nuolatinis noras ysiteikti valdantiesiems jau darosi daugiau nei atgrasus…Dieve apsviesk ir atgresk y save…

  • hatwe

    Tomai, man del taves ir visu tikinciu geda. As neturiu nieko pries tai bloga, bet kam tos baznycios, kam kunigai? kam leisti tokias sumas pinigu tokiai nesamonei? jei jau baznycia tokia nuostabi, tai gal imkit ir parduokit visa savo turta? tas brangenybes ir milziniskus pastatus…pamaitinkit pasaulio badaujantcius daugeliui metu i prieki…baznycia pries karus? pries nelaimes? neuzmirsk, jei dievas yra tai jis ne tik kuria, bet ir zudo tuos zmones…

  • tikrai dėl manęs ir tikinčiųjų neverta gėdytis.
    Verčiau pasigėdikyte savo minčių apie Dievą, kuris žudo…

  • m

    o as bandziau ne karta melstis (ryte ir vakare), taciau neilgai issilaikau sioje kovoje ir pasiduodu… vis dazniau praleidziu malda ir pasiekiu toki lygi, kad nesimeldziu visai… isbandziau maldaknyges, psalmes, rozini, Jezaus malda… sunku kazkaip… niekaip negaliu iprasti melstis ir nerandu vaistu kas man padetu… 🙂

    • Tomas

      ne forma, išgyvenimai, praleistas laikas, maldų dažnumas esmė, o santykis su Juo.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes