LIBERALCENTRISTŲ IR „PRISIKĖLĖLIŲ“ SUARTĖJIMAS: GELBĖJIMOSI RATAS SKĘSTANTIEMS
Matyti tikrovę kitaip

LIBERALCENTRISTŲ IR „PRISIKĖLĖLIŲ“ SUARTĖJIMAS: GELBĖJIMOSI RATAS SKĘSTANTIEMS

Oficialiai pranešta, kad liberalcentristų bendradarbiavimas valdančiojoje koalicijoje su Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos (TPP) frakcija yra faktas.

Toks žingsnis yra dėsningas, nes beveik prieš metus, balandį, abi frakcijos buvo pasirašiusios veiksmų koordinavimo sutartį.

Vėlesni įvykiai šį procesą tik spartino arba lėtino, kol pagaliau bendradarbiavimas įgauna konkrečius kontūrus.

Tiesa, lieka neaišku, ar šis bendradarbiavimas įgaus vienos frakcijos formą. Kol kas girdėjome tik abstrakčius Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) frakcijos lyderio Algio Čapliko pasvarstymus: „Kokią bendradarbiavimo formą mes surasime su Arūno Valinsko vadovaujamos partijos frakcija, parodys laikas. Bet kad dirbsime kartu ir derinsime kartu veiksmus, tai yra faktas.“

Frakcijų susiliejimą gali paspartinti pats gyvenimas. Pagal Seimo statutą frakciją sudaro ne mažiau nei septyni parlamentarai, būtent po tiek ir sudaro bendradarbiavimą deklaruojančios frakcijos. Jei bent vienas jų narys pareikštų pasitraukiąs iš frakcijos, tai iš esmės reikštų jos subyrėjimą.

Tokia nestabili padėtis kelia įtampą frakcijų lyderiams. Atskiri nariai gali visada spausti juos reikalaudami sau kažkokių privilegijų, nes septynetas reiškia ribą.

Prie ribos realiai artėja liberalcentristai, nes maištingu ir neprognozuojamu charakteriu garsėjantis Žilvinas Šilgalis gali bet kada trinktelėti durimis. Tokiu atveju sąjunga su „valinskininkais“ leistų liberalcentristams efektyviau veikti Seime. Valinsko septintukui taip pat nesaldu – jis blaškosi be konkrečios atramos, politinės vizijos, o jo veikla primena paprasčiausią vegetaciją.

Tad šių dviejų frakcijų suartėjimas Seime yra logiškas. Jos gali tapti gelbėjimosi ratu viena kitai. Tuo labiau kad skęsdamas į tau gelbėtis metamo daikto vertę nesižvalgai.

Negana to, katastrofiški Liberalų ir centro sąjungos bei Tautos prisikėlimo partijos reitingai turėtų tapti galvos skausmu jų vadovams. Šios partijos rinkėjams kelia niūrias asociacijas su korupcija, politine nekompetencija, skandalais. Populiarumo dugnas vers jų lyderius ieškoti naujų sprendimų.

Todėl šių partijų susijungimas ateityje būtų natūrali dabar pradėto bendradarbiavimo tąsa. Sunkiai įsivaizduojama, kad ateityje A. Valinskas pasitenkintų politine vegetacija, kurią jis patiria dabar Seime. Jis – ne to kalibro veikėjas, kuris pasitenkintų vadovavimu marginalinei grupuotei. Be to, Valinskas puldamas į liberalcentristų glėbį neaukotų nieko: nėra galingos partinės struktūros ar kokios nors ideologijos. Prisiminkime Valinsko bičiulio Arūno Burkšo istoriją, kai šis nekeldamas problemų perėjo iš liberalcentristų pas „prisikėlėlius“. Liberalcentristams be jokios ideologinės platformos „prisikėlėliai“ tik padidintų galimybes išlikti politinėje arenoje.

Nors premjeras sveikino „liberalių jėgų susijungimą“, rūpestis dėl ideologinių nuostatų čia yra mažiausias. Bendradarbiaujančių frakcijų sąjunga – tai bandymas įgauti bent kokį balsą valdančiojoje koalicijoje, ypač turint mintyje Mišrios frakcijos galimybes prisijungti prie valdančiųjų.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes