KUO PATRAUKLUS VIENUOLINIS GYVENIMAS?
Matyti tikrovę kitaip

KUO PATRAUKLUS VIENUOLINIS GYVENIMAS?

Paparčiai - Betliejaus seserų puoselėjama oazė.

Vasario 2-ąją Bažnyčia mini pašvestojo gyvenimo dieną. Vienuolinis gyvenimas mūsų visuomenėje tebėra apipintas gandais ir spėlionėmis, ant jo užmesta paslapties skraistė, jis tebekelia diskusijas. Dar gatvėje nevalingai atsigręžiame pamatę pro šalį praeinančius abitais apsirengusius vyrus ir moteris. Vis šiam gyvenimo būdui primetame savus mąstymo ir laimės standartus.

Kaip ten bebūtų, vienuoliai yra šalia mūsų. Iš Bažnyčios istorijos žinome, kad lūžiniais tarpsniais jie tapdavo tais Dievo įrankiais, kurie priversdavo atgyti beapmirštantį Kristaus kūno Bažnyčios gyvenimą. Pamenu metą kai Lietuvos Bažnyčiai reikėjo pereiti nuo pogrindžio prie viešo gyvenimo. Ji turėjo įkvėpti gryno oro, susivokti, atsinaujinti, o jai netikėtai dar teko užduotis susidoroti su nemenku atsivertėlių skaičiumi. Jauni, pagauti atsivertimo įkarščio, neturintys jokių krikščioniško gyvenimo pamatų puolėme pas savo klebonus kamantinėdami juos apie maldą, Bibliją, klausinėdami kaip sugyventi su mūsų nesuprantančiais namiškiais, giminaičiais, draugais, prašinėdavome pagyvinti liturgiją. O jie paprasčiausiai būdavo nepajėgūs mums atsakyti, paguosti, priimti. Kartais net nenorėdavo turėti su mumis jokių reikalų. Buvome įžūliai į tėvo namus įsibrovę ir jo gerumu piktnaudžiaujantys sūnūs palaidūnai. Tuo tarpu vienuoliai mus priimdavo, sustiprindavo, patardavo ir niekada nežiūrėdavo iš aukšto. Pranciškonai mokė skaityti Šventąjį Raštą, Šv. Jono broliai melstis, ieškoti žmogiškos ir dieviškos išminties, benediktinai gėrėtis liturgijos grožiu, jėzuitai pažinti save Dievo šviesoje, Betliejaus seserys gerti tylą.

Galėčiau nesvyruodamas teigti, kad vienuoliai suvaidino nepamainomą vaidmenį Lietuvos Bažnyčios atsinaujinimo procese, ypač ugdydami dabartinį Bažnyčios branduolį ir aktyvą. Uždegti pasišventusių brolių ir sesių pavyzdžio degėme troškimu tarnauti Dievui. Ne vienas įsiliejo ar bandė įsilieti į vienuolių gretas, mėgdžiojo juos, siekė vienuoliškai gyventi pasaulyje, praktikuoti askezę. Romantinis vienuolinio gyvenimo paveikslas ne vienam reiškė tapatumą su krikščionišku gyvenimu. Vieni grįžo iš vienuolynų net vengdami elementarios krikščioniško gyvenimo praktikos, kiti liko ten ir toliau dega uolumu Viešpačiui. Treti vienuolynuose randa atgaivos šaltinius iš kurių pasisėmę gali toliau veiksmingai darbuotis šio pasaulio erdvėse.

Visgi pašvęstasis gyvenimas Lietuvoje šiuo metu pasiekė tam tikrą kryžkelę. Visų pirma vienuoliams nebereikia kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais rūpintis beveik visomis Bažnyčios gyvenimo sferomis. Sustiprėjusios parapijos, kiti krikščioniški junginiai puikiai susidoroja su įvairiomis užduotimis. Išsitrina pakankamai ilgai egzistavusi ir akį rėžusi riba tarp vienuolių ir diecezinių kunigų. Tad svarbu, kad vienuoliškos kongregacijos atskleistų konkrečius ir specifinius reiškimosi būdus smarkiai besikeičiančioje visuomenėje.

Kiti iššūkiai yra ne mažiau svarbūs ir glaudžiai tarpusavyje susiję. Kalbu apie sekuliarizaciją ir pašaukimus. Visais laikais Bažnyčioje vienuolinis gyvenimas, daugiau ar mažiau išreikštai, buvo suprantamas kaip vienintelė teisėta viešos atgailos forma. Tik ilgainiui pačiai visuomenei nesusidorojant su jos problemomis susikurdavo ordinai ir kongregacijos, kurios veiksmingai griebdavosi jų sprendimo. Taip vienuolynai tapdavo ligoninėmis, slaugos namais, prieglaudomis, mokyklomis, kultūros židiniais, ekonominiais vienetais ir pan. Tuo tarpu sekuliarizacijos laikmečiu jie virsta ofisais, moterų ir vyrų bendrabučiais į kuriuos po dienos darbų susirenkama tik pernakvoti. Ko gero, ne vienam mūsų vienuolynai, kuriuos negalime pavadinti evangelinio gyvenimo, maldos, bendrystės židiniais, apskritai imant nėra reikalingi.

Kuo ypatingu mus gali praturtinti vienuoliai socialiniai darbuotojai, popžvaigždės, medikai, slaugos specialistai, pedagogai? Kuo gali mane gyvenimo tempo nualintą žmogų patraukti toks pat išsiderinęs ir pervargęs vienuolis? Klausimai retoriniai, tačiau be jų sunkiai pavyktų nustatyti ypatingą vienuolinio gyvenimo charizmą, tai dėl ko jis yra specifinė Krikšto pašaukimo realizacija. Tad nieko nuostabaus, kad ordinai ir kongregacijos kenčia nuo pašaukimų stygiaus. Tik vienybės gyvenimo su Dievu liudijimas, ištikimybė Evangelijai, o ne socialinis aktyvumas ar buvimas „kaip visi“ gali patraukti jauną žmogų pakeisti savo gyvenseną.

Kokius kiekvienas beturėtume santykius su pašvęstojo gyvenimo atstovais, pripažįstame, kad be jų Bažnyčia būtų skurdesnė ir nykesnė. Nors pašvęstasis gyvenimas Bažnyčiai yra labiau ne būtinybė, o perteklius, tačiau be abituotų brolių ir sesių stokotume kažko svarbaus. Paprasčiausiai apsiprastume su dovana.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • „Kuo ypatingu mus gali praturtinti vienuoliai socialiniai darbuotojai, popžvaigždės, medikai, slaugos specialistai, pedagogai? Kuo gali mane gyvenimo tempo nualintą žmogų patraukti toks pat išsiderinęs ir pervargęs vienuolis?“

    Labai taiklios mintys. Truputį skaudu, kad ir pažįstamų vienuolių tokių turim ir žinom, kad jie deda visas pastangas gyventi evangeliškai. Kaip išspręsti tą kazusą?

  • danielius

    +simonui. Vienuoliams visu pirma turi upeti malda. tiktada darbas (aisku darbas butinas, o ne simuliacija). ora et labora. jei vienuolis nebeturi laiko melstis, tai kuo jis geresnis uz pop zvaigde ar seimo nari ar turgaus prekeivi.
    yra puikiu pavyzdziu, kai vienuoliai labai gerai derina darba sumalda. Pvz Tiberiados broliai. kas buvo pas juo, zino

  • Idomus pasvarstymai.

  • patiko tas “nykesnė”

  • Gerai pasakyta: paprasčiausiai apsiprastume su dovana”. Žmogus toks jau yra: jis vis imti ir imti ką naujo, o tai, ką paėmė, įvertinti ir tinkamai pasinaudoti nebemoka, nebenori.

  • mano galva, reikalingas luzis, o gal grizimas prie istaku, kadangi ligonines, mokyklos ir kitos socialines paslaugos jau “perduotos/perimtos” valstybes kompetencijai (del kokybes nekalbesiu), vienuolijoms reikia ieskoti butent tos veiklos, arba tos paslaugos, kurios neteikia valstybe, ar kiti viesieji dariniai, viena is ju butu dvasines atgaivos paslauga, o formas ir “marketinga” jau reiketu apgalvoti detaliau – rekolekciju savaitgaliai (juos vadinciau kaip nors siuolaikiskiau), vakarones ir t.t.

  • O pedofilija,homoseksualizma,jaunesniu aukletiniu tvirkinima ir kitoki masini smurta ir issityciojima is silpnesniu irgi reikia irasyti prie vienuolisko gyvenimo patrauklumo?

  • Olgerdui

    Jūsų paminėti dalykai yra nuodėmės. Jų pasitaiko visur, ir tarp vienuolių. Kalbama apie GYVENIMO BŪDĄ, o ne apie nuodėmę.

  • Na jei jau ka galima pasakyti apie vienuolius geresnio,tai kaip pamirsti ta fakta,kad Liuteris buvo irgi vienuolis? 🙂 Tiesa,neilgai jis juo buvo, nes is Dievo malones suprato,kad Dievas yra visskai kitoks nei piese Jo paveiksla Romos inmperine institucija.Nesakau, kad tarp kataliku ar vienuoliu nera nuosirdziu tikinciuju.Yra, ir nemazai yra.Bet tai yra isimtis.Dauguma nera tikintys bet skendi arba mirusiuose ir be to pusiau pagoniskuose ritualuose, arba priklauso tai institucijai tik formaliai.Mano galva, antrieji turi daugiau sansu suprasti, kad gyvena Babeles sistemos apsuptyje.

  • Žinai Olgerdai, jei sugebi nustatytit kad “Dauguma nera tikintys”, tai manau, kad įsidarbinai Dievo pareigose.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes