KUO GRĮSTAS MŪSŲ PAMALDUMAS DIEVO MOTINAI?
Matyti tikrovę kitaip

KUO GRĮSTAS MŪSŲ PAMALDUMAS DIEVO MOTINAI?

Mergelė Marija ir šv.Pranciškus Asyžietis. Cimabue.

Gegužės mėnesį katalikų tradicijoje yra akcentuojamas pamaldumas Dievo Motinai. Nuo XVI amžiaus pradžios tarp katalikų atsiranda paprotys skirti kiekvieną mėnesį kokiai nors išreikštai maldingumo praktikai. Ko gero, geriausiai iš jų žinoma gegužės mėnesio dedikacija Mergelei Marijai, kaip manoma, dar iki XVIII amžius pabaigos, kilo tarp Romos jėzuitų. XIX amžiaus pradžioje, šis paprotys greitai paplito visoje Vakarų Bažnyčioje, o popiežiui Pijui IX paskelbus Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, 1854 m. jis tapo universalus.

Tačiau nūdien, ypač ekumeninio dialogo perspektyvoje, kyla nemažai klausimų apie tokio pamaldumo reikšmę. Tad suprantama, kad Vatikano II Susirinkimas dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią Lumen gentium apibrėžė marijinio maldingumo sampratą.

Susirinkimo tėvai pažymėjo, kad „Bažnyčia pelnytai ją (Mariją) gerbia ypatingu kultu“, tačiau primygtinai teigė, kad jis „iš esmės skiriasi nuo garbinimo kulto, kuris reiškiamas įsikūnijusiam Žodžiui, taip pat Tėvui bei Šventajai Dvasiai“. Galiausiai buvo apibendrinta: „Neperžengdama sveiko ir ortodoksalaus mokymo ribų, Dievo Gimdytojai gerbti Bažnyčia patvirtino įvairius pamaldumo pavidalus, pritaikytus laiko ir vietos sąlygomis, tikinčiųjų pobūdžiui ir dvasiai. Jais gerbiant Motiną, deramai pažįstamas, mylimas, garbinamas ir Sūnus, kuriame visa yra (plg. Kol 1, 15–16) ir kuriame amžinasis Tėvas „panorėjo apgyvendinti visą pilnatvę“ (Kol 1, 19), bei vykdomi Sūnaus įsakymai.“

Tai reiškia, kad kataliko pamaldumas Dievo Motinai turi būti kristocentriškas, t. y. neatsiejamas nuo Jėzaus Kristaus asmens. Kitaip tariant, bet kokia malda Marijai yra tik būdas kreiptis į Kristų. Beje, tai leidžia suprasti, kad dėl šio kristocentriškumo Katalikų Bažnyčios liturgijoje (Mišiose, sakramentų teikimo apeigose, Valandų liturgijoje) niekada tiesiai nesikreipiama į Mergelę Mariją.

Tad kai kalbama apie marijinį maldingumą visuomet būtina prisimini, kad jis neturi peržengti „sveiko ir ortodoksalaus mokymo ribų“. Juk jei atidžiai įsižiūrėtume į tai, kas sudaro mūsų pamaldumo Dievo Motinai audinį, tai turėtume išskirti šiuos elementus: tradicija, teologija, padavimai, ikonografija ir apreiškimai. Šių elementų visuma ar paskirai paimti kai kurie jų ir lemia mūsų santykio su Marija kokybę bei raišką.

Deja, stebint mūsų bažnytinį gyvenimą tenka konstatuoti, kad neretai Lietuvos kataliko jauseną formuoja būtent piligrimystės į šventas vietas prie Dievo Motinos atvaizdų ir įvairių jos apsireiškimų turinys. Kitaip tariant, kalbama apie mistinį lygmenį – stebuklus, regėjimus, išgijimus, visa tai, kas yra iracionalu ir sunkiai apibrėžiama. Čia iškyla tikėjimo vaidmuo, tačiau po juo neturi ir negali slypėti lengvatikystė.

Todėl popiežius Benediktas XIV (1675- 1740), savo klasikiniame traktate apie skelbimus palaimintaisiais bei šventaisiais (De servorum Dei beatificatione et de beatorum canonizatione), kalba taip: „Katalikų tikėjimas neprivalo ir net negali pritarti tokiems pripažintiems privatiesiems apreiškimams. Tokie apreiškimai veikiau reikalauja žmogiškojo tikėjimo pritarimo vadovaujantis protingumo taisyklėmis, kurios mums juos pateikia kaip tikėtinus ir įtikėtinus”.

Norisi pabrėžti, kad visi Marijos apreiškimai yra privatūs, o iš jų oficialiai antgamtiškais Katalikų Bažnyčia yra pripažinusi tik 10. Ir tai jais tikime vedami „žmogiškojo tikėjimo“, kuris turėtų padėti augti mūsų antgamtiniam tikėjimui. Vėlgi kaip pastebi jau kitas, dabartinis, popiežius Benediktas XVI „Ta pagalba yra siūloma, tad ja naudotis nėra privalu.“

Kaip pastebi popiežius Benediktas XIV vertinant Marijos apreiškimus turėtume „vadovaujantis protingumo taisyklėmis“. Tai reiškia būtinas teologinis žvilgsnis. Būtent jo trūksta šiandienos mūsų šalies katalikams. Gal tuomet pamaldumas Dievo Motinai nebus grindžiamas abejotinais apreiškimais, autobusai su piligrimais nesuks į Medjugorje, o ryšis su Marija nemaskuos iškreiptą stebuklų ir ženklų troškulį?

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • serbijus

    pamaldumas dievo motinai gristas baime numirti.
    ner uz ka

    • kukulis

      Nesuprantu, paaiškink.

  • Magisterludi

    Sveikas, gerbiamas Tomai. Kada nebevirsite savo sultyse, o atmerksite akis. Parašykite, kokia bažnyčios nuomonė apie karą Sirijoje ar Libijoje? Juk jį pradėjo tie patys, kuriems popiežius hitlerjungen spaudžia ranką, gal laikas pažvelgti tiesai į akis. Medjugorjės ir etc. tėra nukreipimas žvilgsnių (smegenų išplovimas) nuo esminių dalykų. Vyksta karas, aišku dėl naftos ir įtakos, klausimas, kodėl bažnyčia nestabdo savo ganomų avių prancūzijos, JAV ir kitų? Ar dėl to, kad hierarchai visada spausdavo ranką stipriesiems, negi kąsi į ranką, kuri tave maitina?

    • Tomas

      Dabartinė Bažnyčios laikysena politikos atžvilgiu yra nesikišimas ir taikos bet kokia kaina užtikrinimas.
      “kodėl bažnyčia nestabdo savo ganomų avių prancūzijos, JAV ir kitų?” Ar Obama RKB ganomasis? Beje, ar Kadafis ir Bašaras Dievo pateptieji, kad jų negalima pašalinti? Kodėl RKB turėtų kažkaip paveikti procesus Artimuosiuose Rytuose? Dievo karalystė ne iš šio pasaulio, jos reikalais popiežius ir turi rūpintis.

  • Magisterludi

    Tai kokią ji taiką užtikrina, neišreikšdama pozicijos? Juk tam pačiam Obamai Hitlerjungen spaudžia ranką. Man šlykščiausi yra tie, kurie kritiniais momentais laikosi nuošalyje, neina nei už nei prieš,o apsimeta, jog palaiko taiką. Na, istoriškai žiūrint konkordatų pasirašymas su fašistais, kiti atvejai iš netolimos praeities, tik atspindi, su kokiom srovėm visada eina Bažnyčia. Apie jokią taiką čia nėra ir nebuvo kalbos. Nieko naujo po saule. Tai tiek.

  • Magisterludi

    Kaip Hitleris sakydavo: Got mit uns

  • Tomas

    Apie Siriją: “Iš Damasko sugrįžo popiežiaus labdarą Sirijos Bažnyčiai perdavęs pasiuntinys. Vyskupas Giovanni Pietro Dal Toso, popiežiaus labdarą visame pasaulyje skirstančios Popiežiškosios tarybos „Cor Unum“ sekretorius, Sirijos katalikų hierarchams perdavė 100 000 dolerių, popiežiaus auką skirtą nuo vidaus konflikto nukentėjusių Sirijos gyventojų gelbėjimo ir paramos veiksmams, skelbia Vatikano radijas. Sugrįžęs į Romą vyskupas pasakojo Vatikano radijui, jog popiežius Benediktas troško paliudyti savo atidumą visiems, kurie Sirijoje kenčia. Visų pirma tai ženklas jo artumo krašto gyventojams, ypač krikščionims. Be to popiežius norėjo paremti Sirijos katalikų Bažnyčios veiksmus, kuriais ji stengiasi padėti pabėgėliams, benamiams ir stokojantiems. Popiežiaus labdarą pasiuntinys įteikė Sirijos graikų melkitų patriarchui Grigaliui III. Jų susitikime dalyvavo keli kiti visų apeigų Sirijos ganytojai.”

    “Popiežiaus pasiuntinys Sirijoje praėjusį mėnesį pateikė pasiūlymą, kad krikščionys galėtų tarpininkauti sprendžiant kol kas tik didėjantį konfliktą šioje šalyje ir būti „tiltu“ tarp vyriausybės ir opozicijos.
    Po tradicinės sekmadieninės „Viešpaties Angelo“ maldos popiežius sakė, jog „labai nuogąstaudamas stebi dramatiško ir intensyvėjančio smurto Sirijoje epizodus“.
    „Per kelias pastarąsias dienas šis smurtas pareikalavo daug aukų, tarp jų – kelių vaikų, ir aš meldžiuosi už juos, už sužeistuosius ir visus tuos, kurie kenčia nuo konflikto, tebekeliančio didelį nerimą“, – sakė jis.
    „Prašau viso pasaulio ir, visų pirma, Sirijos politinės valdžios pasirinkti dialogo, susitaikymo ir įsipareigojimo dėl taikos kelią“, – sakė pontifikas.

  • Tomas

    Popiežius ir Libija (2011)
    “Popiežius Benediktas XVI sekmadienį paragino „sustabdyti ginklų naudojimą“ sprendžiant Libijos krizę ir išreiškė susirūpinimą civiliais tos šalies gyventojais.

    Popiežiaus kreipimasis, regis, apima ir išorės jėgos panaudojimą. Kalbėdamas per tradicinę sekmadienio maldą jis sakė, jog skiria savo kreipimąsi „tarptautinėms institucijoms“ ir „tiems, kurie yra karine ir politine (prasmėmis) atsakingi“.

  • Tomas

    Gal Magisterludi žinias atidžiau reiktų skaityti.

  • Magisterludi

    Įdomu, kad tokiais atvejais yra naudojami raginimai 🙂 juokinga visa tai. Tokiais atvejais ne maldose turi kreiptis, o griežtai pasmerkti veiksmus, nurkeiptus prieš žmonių gerovę. Vėlgi, atsibodęs istorinis argumentas, kad Bažnyčia neretai gal ragino ką nors sustoti, bet niekada griežtai nekritikuodavo, nebent pati buvo varoma į kampą. Bet nebeteršiu jūsų tinkalpio. Tik man apmaudu, kad kultai eina priekyje aktualių dalykų. Žinias skaityti skaitau, bet skaitau ir Jūsų tinklaraštį, kultai lieka kultais, o man rūpi humanistiškesni dalykai, galėtumėte apie tai ir parašyti.

  • kukulis

    Šiame straipsnyje tik vienpusiškai atsakoma į marijinio pamaldumo klausimą. T.y. stebuklų ir mistinių išgyvenimų troškimas.

    Manyčiau tai labai siauras požiūris.

    Mano nuomone marijinis pamaldumas yra aktyvaus tikinčiojo ir pasitikinčio žmogaus požymis. Jis taip pat simbolizuoja vieną svarbų skirtumą tarp katalikų ir protestantų – būtent: protestantiškame mokyme išganymui pakanka vien tikėjimo, o katalikiškame mokyme būtini ir geri darbai.

    Kaip aprašyta Šventajame Rašte Marija, stovėdama prie Jėzaus Kristaus kryžiaus dalyvauja kančioje kartu su Juo. Jėzus Kristus – tikrasis Dievas ir tikrasis žmogus – reiškia Dievo dalyvavimą žmonijos išganyme; Marija – tik žmogus – simbolizuoja žmonijos dalyvavimą savo pačios išganyme.

    Dabartinėje Lietuvoje, marijinį pamaldumą labai puikiai demonstruoja pasauliečių organizacija Marijos Legionas. Mano nuomone tai pati veikliausia pasauliečių organizacija Lietuvoje. Dėl savo veiklos dažnai vertinama prieštaringai, bet tai gal būt ir yra ženklas, kad šios organizacijos veikla yra svarbi; nes kritikos susilaukia tik tas kuris daro kažką svarbaus, o ne vien imituoja veiklą.

    Dar vienas marijinio pamaldumo aspektas – pasitikėjimo ir nuolankumo ženklas. Dažnas krikščionis, besimelsdamas Dievui, pats nežino ko iš Jo prašyti; įvairiose krikščioniškose bendruomenėse iškyla tarpusavio susipriešinimas, lyginant kurio “tikėjimas didesnis”. Marijinis maldingumas padeda nugalėti šią – gal būt paskutinę – žmogaus puikybės kliūtį, meldžiantis Dievui per Mariją.

  • Beatrycia

    Baznycia nieko nedaro grieztai, nes ten Gyvenantysis yra Meile, o Meile, temoka tik myleti, visoki klystanti, klumpanti, nuodeminga. Dievo GAILESTINGUMAS yra berybis, Jis palieka 99 avis ir eina ieskoti vienos paklidusios. Jis nesmerkia ir nekritikuoja zmogaus, o tik nuodeme, Jis paliko mums atgailos sakramenta, kad visada apsivale galetume pakilti ir vel buti svarus. Gaila, kad Tomas to nesupranta, ne vienoj vietoj, jo kritika prasilenkia su Tikejimu, su Dievo Meile, Jo Gailestingumu, prisiemes teisejo vaidmeni, prisidenges tuo, kad viskas kas vyksta Baznycioj, turi buti viesai skelbiama ir kiek cia begalima tyleti, net nepagalvoja, kad spaudo tiesiai Dievui i veida. Nes del vienos paklidusios avies gali nukenteti visa avyde ir ju Piemuo, o kas uz tai atsakys? Linkiu jums Tomai ilieti i savo gyvenima daugiau Dieviskos Meiles, tikro Tikejimo, o ne neapykantos, kurios valdovas pats zinot kas yra.

    • kukulis

      Ne, gal neprasilenkia su tikėjimu. Gal kai ko nežino ar supranta kitaip, arba žino daugiau nei mes ;).
      Straipsniuose stengiasi sukurti intrigą, kad būtų daugiau skaitytojų 😉

  • Beatrycia

    Pritariu, kad jis zino daug daugiau nei as, lenkiu siuo klausimu savo zila galva pries ji, kiek jis yra apsiskaites ir kalbu ismokes. Bet mokslas, kai kuriu dalyku visiskai nekeicia, jis suteikia ziniu, bet ne isminties. Tuo labiau, jei kalba eina apie tikejima, tikejima gali auginti, brandinti, tik Meiles sviesoje, nes Pats Dievas yra Meile ir tik per Ja zmogus gali keistis, joks zinojimas ir mokslas cia nepades. O kas del intrigos, nejaugi Tikejimas ir Baznycia tiek tera verta, kad is jos kazkas intrigas keltu? Nejaugi mums neuztenka intrigu visur aplink. Tikejimas yra tai kas nesa Ramybe ir Dziaugsma, kyla klausimas kodel visa tai reikia griauti? O kai rasiau apie neapykanta, as turejau minty ir kitus jo straipsnius, kuriuose tikrai jo vadinama kritika prasilenkia su Mylinciu ir Gailestingu Tevu. Suprantat, jei tikim tuo, kad linkedami zmogui gero, uz ji melsdamiesi galim jo siela kelti link Dievo jam paciam net nezinant, tai isivaizduokit, kiek pasejama blogio ant zmogaus vieno ar kito galvos jei viesai yra parasoma apie ji kazkas blogo ir tai paskaite, zmones dar prideda savo rugojimus, (nes pripazinkim, mes nesam dar tiek smarkiai paauge, kad su Gailesciu ir Uzuojauta ziuretume i vargsa nusidejeli), tai kaip tam zmogui beatsitiesti po tokio duso???
    MEILE ir tik MEILE gydo zmones, kiekvienas save laikantis tikru kataliku, tai turi zinoti. Yra geras posakis “Girk viesai, kritikuok asmeniskai” Gal as klystu?

    • kukulis

      Man patiko vienas komentaras apie viduramžių bažnyčią, išgirstas per Marijos radiją.

      Prieš prasidedant didiesiems inkvizicijos laikams tarp paprastų žmonių gyveno daug raganavimais ir būrimais užsiimančių žmonių. Bažnyčia į juos žiūrėjo pro pirštus, nes buvo tikima, kad pasišlaksčius švęstu vandeniu, arba pasimeldus rožinį, žmogus panaikina visus nužiūrėjimus, arba prakeikimus jam arba tam už kurį meldėsi.

      Remiantis šiuo tikėjimu, kiekvienas blogas “dušas” turi priešnuodžius, ateinančius iš krikščioniškojo tikėjimo.

      Atsirandant protestantizmui buvo pradėtas griauti pamaldumas švč. m. Marija. Aišku protestantizmas turėjo savo pagrindus – kova prieš indulgencijas ir ritualinį fariziejišką pamaldumą, tačiau kartu jis sugriovė žmonių tikėjimą sakramentalijomis bei švenčiausiaja mergele Marija, ko pasekoje prasidėjo linčo teismai visiems raganiams bei būrėjams. Kadangi netikint/nepasitikint Dievo apsauga “teko” imtis savo “apsisaugojimo” priemonių.

      Grįžtant prie marijinio pamaldumo, tai šiuo pamaldumu žmogus: 1) apsaugomas nuo fanatizmo 2) apsaugomas nuo neigiamų dalykų baimės.

      Atskira tema – tikėjimo mūsų Viešpačiu gilumas bei tikrumas. Bet tai atskira tema.

  • Negalima turėti ” bandos nuomonę” .Ąsmuo yra Laisvas apsispręsti , tai kiekveno teisė ! Manau , kad relig.bendruome
    nės neturi atsiriboti nuo Pasaulio ir Tautų problemų ! Nes bai
    siausia nuodėmė – Abejingumas ( atsiribojimas ) žiūrėti :- ,, 9 svetimos nuodėmės ” LTsavanorių brevijorijuje (maldaknygėje)
    Aukso Veršio kultas valdo pasaulį negalestingai naikindamas
    Kūrėjo Kūrinyją ! O Katalikybė ragina “aveles” nesiginti , tik paklusniai vykdyti Tirono-plėšiko norus , jam dėkoti už
    skriaudą klusniai vykdyti Tirono-plėšiko norus , jam dėkoti už skriaudą jį laiminant .
    Per 2012 Krikščionybės Veiklos metų priėjome ribą – būti ar
    žūti Pasauliui !…Blogio tiek daug , kad nėra jokios Vilties !
    O A.V.(aukso Veršio -kulto) garbintojai P.B.Valdovai viešai
    skelbia apie būtinybę sunaikinti (jau virš 100m.naikina) 95
    nuošimčius žmonijos !…Rinkis – kovoti ar ne !…

  • M.L

    Ta pati Bažnyčia, regis, tarnauja tam pačiam Aukso veršio kultui. Sakramentų gausybė, šventųjų ir Marijos (pabrėžtinai) kultas, tam sukurta atskira disciplina mariologija neabejotinai tik pabrėžia, kam visa tai tarnauja. Tokia disciplina reikalinga, kad kodėlčiams būtų atsakyta, kodėl to reikia. Veikiausiai, galima tvirtai tikėti, jog Marijos kultas neturėtų būti propaguojamas Bažnyčioje ir bažnyčioje, ne dėl Marijos menkumo, anaiptol. Vadovaučiausi žodžiais: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink
    ir jam vienam tetarnauk!
    Žmonės gyvena ir miršta su kvailomis idėjomis, tai jų turtas, kurio neatimsi. Ši monoteistinė religija panašėja į politeistinę religiją, ištisą dievybių panteoną, kur gali kreiptis, garbinti (laikyti pagarboje), maldauti ir prašyti užtarimo begalės asmenų . Dabar laikas jau grįsti savo teologija, kuria galima pagrįsti norint bet ką? Tai, ką sakau, yra akivaizdu, jog atsisakius Marijos kulto netenkama ne tik įtakos (manipuliavimo prasme), bet ir materialine prasme didžiulių įplaukų.

  • Olgerdas

    Tomai tai ka bandai destyti, Biblijoje nera. Taigi isvada viena: tai yra klaidziamokslis ir kultas. Suprantu, kad kaip katalikas, tu kitaip negali. Betgi ne kiekvienas krikscionis yra katalikas, ir ne kiekvienas katalikas yra krikscionis…

    • Nemažai dalykų, kurie svarbūs krikščioniškai tapatybei, nėra Biblijoje. Pvz, ten nėra žodžių “Trejybė”, “sekmadienis”, “asmuo”, NT nekalba apie dešimtinę, bet ją renka kai kurios bendrijos. Tad svaidytis klaidžiamokslio kaltinimu savo brolių atžvilgiu yra nekrikščioniška.

      • Olgerdas

        Tai nera atsakymas. Kita vertus, ir nelaukiau atviro ir nuosirdaus atsakymo. Juk kiekvienas gerai suprantame, kad kai neturime jokio argumentuoto atsakymo, o vien tik mums ikistas dogmas, samoningai pasirenkame neigima. Niekas nenori prisipazinti esas apkvailintas, kiekvienas nori atrodyti teisus…

        “Tad svaidytis klaidžiamokslio kaltinimu savo brolių atžvilgiu yra nekrikščioniška.”

        Kartais bevelyju bendrauti ne su broliais, nes vis dazniau vadinamieji broliai vos akimirkai nusisukus ibeda peili nugaron…

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes