KUNIGAS POLITIKOJE:IŠŠŪKIS MŪSŲ ABEJINGUMUI
Matyti tikrovę kitaip

KUNIGAS POLITIKOJE:IŠŠŪKIS MŪSŲ ABEJINGUMUI

J.Varkala

Žinia, kad naujo judėjimo „Drąsos kelias“ lyderis, kunigas Jonas Varkala paprašė suspenduoti kunigystės įgaliojimus, yra įdomi jau tuo, kad tai, ko gero, pirmas atvejis Nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai ši priemonė dvasininkui būtų taikoma ne dėl celibato laužymo ar turtinių nusižengimų, o dėl potraukio politinei veiklai.

Viena vertus, toks žingsnis yra iššūkis šalies katalikybėje vyraujančioms nuostatoms ir įpročiams, kita vertus, jis neiškrenta iš bendros Lietuvos kunigiškos tradicijos. Juk mūsų tiek senoji, tiek naujoji istorija yra pilna kunigų, kurie politinėmis priemonėmis bandė keisti krašto padėtį. Pakanka prisiminti tokias pavardes kaip A. Mackevičius, J. Staugaitis, K. Šaulys, V. Mironas, A. Petrulis, M.Krupavičius, S.Tamkevičius, J.Kauneckas, A.Svarinskas ir daugybė kitų, kurie rizikuodami viskuo ryžosi stoti į atvirą kovą už tautos ateitį.

Tačiau nūdienos katalikybėje kunigų dalyvavimas politinėje veikloje yra sunkiai toleruojamas. Nors, pavyzdžiui, JAV kur politinis gyvenimas yra neįsivaizduojamas be religinių bendruomenių dalyvavimo,  baptistų ir krikščionių evangelikalų pastoriai net tiesiogiai dalyvauja politiniame gyvenime, kandidatuoja į valdžios postus. Daugelyje kitų krikščioniškų denominacijų dvasininkų dalyvavimas politinėje veikloje nėra jokia problema.

Šių dienų Katalikų Bažnyčioje didžiausios problemos iškyla Lotynų Amerikoje, kur vyrauja išlaisvinimo teologija ir dvasininkams yra natūralu griebtis politinės veiklos siekiant įgyvendinti evangelines vertybes. Oficialus Vatikanas šią teologiją yra pasmerkęs, o dvasininkams įsitraukusiems į politiką taiko kanonines nuobaudas.

Tad mėgstantys politikuoti kunigai turi itin atsargiai reikšti savo nuomones. Kunigas J. Varkala nusprendė nesėdėti ant dviejų kėdžių (kaip kai kurie jo konfratrai) ir tapti politiku. Socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbtame jo prašyme Vilkaviškio vyskupijos ordinarui Rimantui Norvilai teigiama, kad tokį sprendimą lėmė galimybė: „realiai gyvenime, polyje išlikti solidarus su Jėzumi būdamas solidarus su persekiojamais dėl tiesos ir pasiryžusiais drąsiai kurti teisingesnę, žmoniškenę savo krašto ateitį.“

Be to, šiame tekste gana taikliai diagnozuojama padėtis nūdienos Europoje ir Lietuvoje:

„Man liūdna, kad hierarchiškai „valdomi“ krikščionys buvo abejingi socialinei skirčiai ir atvėrė kelią kruvinoms revoliucijoms, kad krikščioniška-pilietiška pozicija neužkirto kelio gimstančiam fašizmui, kad šiandien krikščionys Europoje dažnai nedrįsta gyventi krikščioniškai ir išduoda Kristų savo praktikuojamu vartotojišku gyvenimu. (…) Man, kaip ir daugeliui susipratusių europiečių, svarbu, kad 12 žvaigždžių simbolis neliktų paminklu žmogiškumo laužyne, kad tą darbą buvo pradėję krikščionys… Tai vyksta polyje, kuris man ne susitepimas, o veiklos laukas.“

Kunigas J. Varkala įvardijo tai, kas dusina mūsų katalikybę – nejautra visuomenės ir socialinėms problemoms, politikos laikymas susitepimo, o ne veiklos lauku, užsidarymas nuo „pasaulio“, niekinimu to, kas svarbu žmogui, individualistinė išganymo samprata. Vėl tenka prisiminti Aurelie Hagstrom, teologijos profesorės iš JAV mintį: „Bažnyčia niekada nebus reikšminga, kol nepradės kalbėti apie modernaus žmogaus problemas. Ji bus svarbi tik mažiems vaikams ir vyresnėms moterims.“

Būtent tai ir krenta į akis Lietuvoje. Juk kunigai čia turi būti tik geri parapijų administratoriai, o tikintieji – uolūs sekmadienio Mišių lankytojai ir neužmiršti kartą per mėnesį atlikti išpažintį. Po pamaldų žmonės retoje parapijoje susieina kavos puodeliui ir bendravimui. Nenuostabu, kad yra atrofuotas bendruomeniškumo poreikis, nes net parapijų kunigai nepažįsta savo ganomųjų, bendrauja tik su tam tikrais parapijiečiais. Jei bažnyčioje žmonės nepažįsta vieni kitų, nekomunikuoja tarpusavyje, nejaučia brolystės dvasios, ko norėti, kad visuomenėje būtų kitaip?

Kunigo J.Varkalos situacija yra itin simptomiška – pasauliečių, kurie aktyviai, solidariai, pilietiškai, evangeliškai veiktų politikoje nėra, tad arenoje pasirodo pagyvenęs kunigas, kuriam apkarto tik aukoti Mišias už mirusius ir jis kaip pats sako „lieku ramus, kad „nestovėjau po medžiu, kai žudė žmogų“, o ten buvo Jėzus žmoguje.“

Lieka visiems palinkėti tokios ramybės.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Magisterludi

    Oi, neduok Die, kas nors parašys bent pozityviai apie kunigystę palikusi dvasiškį… cha ha ha, kaip turėtų katalikams nepatikti šios T.Vilucko įžvalgos. Juk žinote, Dievą reikia palikti bažnyčioje, tabernakulyje, už keturių medinių sienų. O kam kelt į viešumą? Viešumoj sunkiau būti krikščionimi, ten elgesys iškyla aikštėn. Tarp savų lengviau, sekmadieninėse pamaldose,- priešų nereikia mylėti. O čia žmogus išėjo į viešumą ir drąsiai, neatsigręždamas. Suris jus Varkala, greit suris, su žemėm jūsų buvę parapijiečiai sumaišys. Juoda naktis, juoda gili naktis žmonių sąmonėje.

    • vilma

      IR VISTIK VERTA PALAIKYTI TOKI DRASU SPRENDIMA.NEMUMS SPREST KAIP KAS BUS-VIENAS DIEVAS MATO VISU MUSU SIRDIS IR SIEKIUS,BET KA GALIM TAI DRAUGE MALDOJE UZTART IR LAIMINT TUOS KAS NEABEJINGAS KITU GYVENIMAMS.SU PAGARBA.

  • Kodėl iš krikščionių evangelik(al)ų tarpo išskiri baptistus? Jie tokie patys evangelikai kaip ir, tarkim, menonitai ar sekmininkai su visa „trečiąja“ charizminio atsinaujinimo banga.

    • Tomas

      baptistai aktyviausiai (turi omenyje JAV) jungiasi į politinę veiklą.

      • Bet negali rašyti „baptistų ir krikščionių evangelikalų pastoriai“ kaip vienarūšių sakinio dalių. Galima būtų rašyti „baptistų ir kitų krikščionių evangelikalų pastoriai“.

  • Beje, priesagą al (kaip evangelical) išskyriau skliausteliais tik todėl, kad tai – anglicizmas, kurį bando prastumti Holger Lahayne (kas tipiška dabartinėms vokiečių kalbos tendencijoms). Visgi, konservatyvioje lietuvių kalboje ši priesaga, mano manymu, netinka.
    Žinau, kad rašau kaip ir šalia temos, bet terminologija turėtų rūpėti mums, kurie rašome apie bažnytines realijas.

    • Tomas

      suprantu, bet evangelikai mūsų kalboje yra liuteronai ir reformatai.

      • Tereikia pasidomėti kaip jie patys save vadina. Tarkim: Klaipėdos evangelikų baptistų bažnyčia (tas pats ir kituose miestuose). Pasivadindami evangelikais tiek liuteronai, tiek baptistai siekia pabrėžti tą patį, todėl bandymas atskirti evangelikus nuo evangelikalų yra dirbtinis. Tarkim, kodėl angliškai ir vienus, ir kitus vadintume vienodai — Evangelical, bet vokiškai ir lietuviškai vėlesnėms Reformacijos šakoms naudotume angliškąjį terminą? Turėtų būti kitas sprendimas.

  • O šiaip – taiklus straipsnis. Man – iššūkis, nes visiškai atitolau nuo politinio gyvenimo kai nustojau žiūrėti TV. Suprantu, kad ši tema ir tau labai aktuali. Verta tik padrąsinti, kad tokių žmonių reikia. Tokių, kaip tu. Tokių, kaip kun. Varkala.

  • vilma

    SAUNU.DUOK DIEVE SIAM ZMOGUI ISMINTIES ,DRASOS, DVASIOS STIPRYBES ,JEI TIK YRA NORAS TARNAUT KRISTUI IR ZMONEMS BE ASMENINES NAUDOS.SENAI GALVOJU ,KAD PERMAZAI RIMTU ZMONIU IR DIEVA TIKRAI PAZYSTANCIU DALYVAUJA POLITIKOJE.PAKILKITE JEI KAS JAUCIAT RAGINIMA IS DIEVO.KAS ISTARS NE TAMSOS DARBAMS LIETUVOJE?

  • Django

    Buvo toks šaunus visuomenininkas Josef Tiso. Kunigas, politikas. Liūdnai baigė, kiek girdėjau.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes