KONKLAVA – KAS YRA KAS?
Matyti tikrovę kitaip

KONKLAVA – KAS YRA KAS?

„Kas į konklavą atvyksta popiežiumi, tas iš jos išvyksta kardinolu”.

Nors romiečiai turi patarlę „Kas į konklavą atvyksta popiežiumi, tas iš jos išvyksta kardinolu“, tačiau artėjant konklavai, kurioje bus renkamas naujas popiežius vis aktyviau aptariamos galimos kandidatūros į šv. Petro sostą (jas įprasta vadinti papabile – iš italų k. „galintis būti popiežiumi“). Žemiau pateikiamas 10 papabile, kurių pavardės dažniausiai minimos vatikanistų prognozėse, sąrašas. Jis sąlyginai suskirstytas į tris grupes – favoritų, „tamsiųjų arkliukų“ (tų, kurių išrinkimas būtų netikėtumas) ir tų, kurių išrinkimas būtų tam tikras įvairių kardinolų grupių kompromisas.

Favoritai

Pagrindiniu kandidatu į šv. Petro sostą laikomas kanadietis kardinolas Marcas Ouelletas (68 m.). Karjera. 2010 m. popiežius šį kvebekietį paskyrė Vyskupų kongregacijos prefektu ir Popiežiškosios Lotynų Amerikos komisijos pirmininku. Per jį vyksta kiekvieno vyskupo skyrimas, tad galima teigti, jog jis yra atsakingas už kadrų politiką Bažnyčioje. Atrodytų, kad M. Ouelletas atliko tiesiog stulbinantį šuolį nuo ramios Kanados bažnytinės provincijos vadovo iki įtakingos Vatikano žinybos galvos. Tačiau kardinolas M. Ouelletas nebuvo naujokas Romoje. Jis nepilnus dvejus metus yra buvęs Krikščionių vienybės tarybos sekretoriumi (2001-2002) ir penkerius metus, nuo 1995 iki 2000 m., ėjo Kunigų kongregacijos patarėjo pareigas. Kardinolas M. Ouelletas yra buvęs įvairių Šv. Sosto dikasterijų, įskaitant Tikėjimo mokymo kongregaciją, patarėjas. Ir šiuo metu jis yra ne vienos svarbios Vatikano dikasterijos narys.

Asmeninės savybės. M. Ouelletas yra gana kosmopolitiška asmenybė, užaugusi prancūzakalbiame Kvebeke (aštuonių vaikų šeimoje), studijavo Austrijoje, Italijoje ir Vokietijoje, būdamas Šv. Sulpicijaus kunigų draugijos narys jis misionieriavo Kolumbijoje. Šis kardinolas laisvai kalba šešiomis kalbomis. Jo teologinės bei liturginės pažiūros griežtos, pavyzdžiui, jis pageidautų plačiau naudoti grigališkąjį giedojimą Mišiose. M. Ouelletas yra išreiškęs apgailestavimą, kad misijas keičia dialogas.

Su M. Ouelletu dirbę žmonės jį apibūdina kaip draugišką, lankstų ir įsiklausantį į kitus. Galimybę tapti popiežiumi jis yra pavadinęs „košmaru“. Tai nenuostabu, nes jis pats yra pasmerkęs bažnytinį karjerizmą, pabrėždamas, kad jei dvasininkas nori kilti karjeros laiptais, tai jam geriau likti ten, kur jis yra.

Galimybės. Manoma, kad M. Ouelletas yra popiežiaus Benedikto XVI favoritas, jis būtų „pirmasis popiežius iš Naujojo pasaulio.“ Jo kandidatūrą galimai palaikytų ne tik Romos kurijos, Šiaurės Amerikos, frankiškos ar germaniškos tradicijų kardinolai, bet dėl jo darbo Lotynų Amerikos komisijoje ir misijinės patirties, Pietų Amerikos bei Azijos rinkikai.

Nepalankūs veiksniai. Jo kandidatūrai gali sutrukdyti aplinkybė, kad Kvebekas (akivyskupija, kuriai jis vadovavo) yra stipriai paliestas sekuliarizacijos. Taip pat M. Ouelletui metami priekaištai, kad jis esąs Benedikto XVI kopija, o tai reiškia, jog esama rizikos nepranokti jo pontifikato. Be to, visai rimtai svarstoma, kad išrinktas M. Ouelletas gali nepriimti šios pareigybės, bet tai jo kandidatūrą daro tik patrauklesnę.

Marcas Oulletas

Milano arkivyskupas Angelo Scola (71 m.) Karjera. Jis yra buvęs Grosseto vyskupu, Venecijos patriarchu, Romoje daugelį metų ėjo Laterano universiteto rektoriaus bei Santuokos ir šeimos studijų instituto vadovo pareigas. Be kitų pareigų, jis yra Popiežiškosios kultūros tarybos ir Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos narys. Nuo 2011 m. – Milano arkivyskupas.

Asmeninės savybės. Kardinolas A. Scola buvo vienas iš pirmųjų kunigų 1970 metais įšventintas kaip judėjimo „Comunione e Liberazione“ kunigas. Jis yra akademinis veteranas, kurio vystoma teologinė antropologija, yra labai sinchroniška Benedikto XVI – ojo minties raiškai. Tik jis kaip asmenybė yra labiau ekstravertiškas ir turi šiek tiek daugiau optimizmo dėl Bažnyčios perspektyvų nūdienos pasaulyje nei J. Ratzingeris. Viena ryškių Milano arkivyskupo iniciatyvų – „Oasis“ projektas, kuriuo siekiama sudaryti sąlygas dialogui su islamu ir remti krikščionis Artimuosiuose Rytuose – du bet kokio būsimojo popiežiaus veiklos prioritetai. Būtent A. Scola pasiūlė Benediktui XVI sukurti naują Vatikano departamentą skirtą naująjai evangelizacijai. A. Scola yra derinys tarp Jono Pauliaus II veiklumo ir Benedikto XVI intelektualumo.

Galimybės. Jį remtų tie rinkikai, kuriems svarbi Bažnyčios evangelizacinė misija, šeimos ir bioetikos klausimai, santykiai su islamu. Kardinolas A. Scola yra idealus variantas skatinti naująją evangelizaciją. Vertėtų pastebėti, kad Milano arkivyskupais yra buvę Pijus XI ir Paulius VI, o Venecijos patriarchais – Jonas XXIII ir Jonas Paulius I. Tad Milano arkivyskupas, kuris dar buvo ir Venecijos patriarchu, yra aiškus italų kardinolų lyderis, bet jis gali susilaukti ir paramos iš sekuliarizuotos Europos bei misijų kraštų kardinolų.

Nepalankūs veiksniai. A. Scola galimybes tapti pontifiku mažina italų kardinolų susiskaldymas. Be to, Milano arkivyskupas per judėjimą „Comunione e Liberazione“ aktyviai bendrauja su Italijos politikos elitu, kas gali rinkikus nuteikti rezervuotai jo atžvilgiu. Taip pat jis nėra ėjęs vadovaujančių pareigų jokioje Vatikano dikasterijoje.

Angelo Scola

Kardinolas Leonardo Sandri (69 m.) – Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas. Karjera. Jis visą gyvenimą dirbo Vatikano diplomatinėje tarnyboje, buvo nuncijumi Venesueloje ir Meksikoje. L. Sandri 2000-2007 m., dirbo kaip sostituto (Valstybės sekretoriaus pavaduotojas) ir buvo vienas iš įtakingiausių žmonių Jono Pauliaus II pontifikato metu. Būtent jis žmonėms susirinkusiems Šv. Petro aikštėje 2005 m. balandžio 2 d. pranešė apie  Jono Pauliaus II mirtį.

Asmeninės savybės. L. Sandri gimė ir augo Argentinoje, italų emigrantų šeimoje, tačiau ten nebegyvena nuo 1970 m, Manoma, kad jis gali atkurti tvarką, kuri pašlijo Romos kurijoje šio pontifikato metu, nes yra laikomas gabiu administratoriumi. Jis moka 5 kalbas, jo diplomatiniai sugebėjimai nekelia abejonių, o teisinis išsilavinimas padėtų rasti tinkamus sprendimus juridiškai kebliose situacijose.

L. Sandri kilmė leistų jam užsitikrinti italų bei P. Amerikos kardinolų paramą. Be to, jis gali sutelkti kardinolus, kurie atstovauja „diplomatų“ grupę Vatikane. Ši grupė nepatenkinta Benedikto XVI kadrų politika, galimai inicijavo „vatileakso“ skandalą. Pats L. Sandri laikomas nepelnytai nustumtas nuo pagrindinių Vatikano reikalų.

Nepalankūs veiksniai. Jis neturi pastoracinės patirties, nes niekada nebuvo dieceziniu vyskupu. Jo vadovaujama kongregacija yra neįtakinga, o jis pats nėra charizmatiška asmenybė. Taip pat kelia abejonių ir aplinkybė, kad jis dirbo su kardinolu Angelo Sodano, buvusiu Valstybės sekretoriumi prie Jono Pauliaus II, ir gali būti susitepęs su kai kuriais Sodano eros skandalais – ypač tais, kurie yra susiję su velioniu pedofilu kun. Marcial Maciel Degollado, Kristaus legionierių įkūrėju.

Leonardo Sandri

„Tamsieji arkliukai“

Kardinolas Peteris Appiah Turksonas (64 m.) – Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas yra „trečiojo pasaulio“ kardinolų lyderis. Jis gimė Ganoje kataliko ir metodistės perėjusios į katalikybę, šeimoje. P. Turksonas yra vienas iš nedaugelio afrikiečių baigusių doktorantūros studijas Popiežiškajame Biblijos institute Romoje. 1992 m. jis tapo Cape Coasto arkivyskupu, 2003 m.- kardinolu, o nuo 2009 m. spalio mėn. gavo pareigas Vatikane. Jis žavi žmones savo ganytojišku elgesiu, „žemišku“ bendravimo būdu ir švelniu humoro jausmu. P. Turksonas pasisako už leidimą afrikiečiams naudotis prezervatyvais, yra aktyvus socialinio teisingumo skatintojas, tad jo kandidatūrą konklavoje palaikytų ne tik „trečiojo pasaulio“, bet ir reformistinių pažiūrų kardinolai.

Tačiau P. Turksonas vadovauja neįtakingai Vatikano dikasterijai, ne kartą žiniasklaidai sakė, kad galėtų būti popiežiumi, viešai palaikė „Occupy Wall Street“ judėjimą, abejojama ir jo valdymo gabumais, be to, yra laikomas kardinolu – „žvaigžde“. Visos šios aplinkybės smarkiai mažina jo galimybes užimti šv. Petro sostą.

Peter Kodwao Appiah Turkson

Niujorko arkivyskupas kardinolas Timothy Dolanas (63 m.) – JAV vyskupų konferencijos pirmininkas. Jis tapo vyskupu 2001 m., o kardinolu – 2012 m. Praėjusių metų vasarį Romoje vykusios konsistorijos metu T. Dolanas tapo įžymybe. Jo kalba Kardinolų kolegijoje, Benedikto XVI akivaizdoje, apie naująją evangelizaciją, privertė suklusti visus. T. Dolanas yra simbolis įtvirtinantis naują dinamišką bažnytinės lyderystės bei valdymo stilių, kuris siūlo būti atvirais, o ne bijoti, pasitikėti, o ne trauktis, mokėti gatvės kalbą ir pasijuokti iš savęs. Šios jo savybės padėjo JAV  katalikybei atsitiesti po pedofilijos papiktinimo. Romoje sutariama, kad T. Dolanas yra pirmasis patikimas JAV papabile. „Time Magazine“ jį įtraukė į 100 įtakingiausių 2012 m. pasaulio žmonių sąrašą.

Tačiau abejojama, ar kardinolai norės „popiežiaus – superžvaigždės“. T. Dolanas nėra dirbęs jokio administracinio darbo Vatikane, itališkai jis kalba su dideliu akcentu, jo bažnytinis akiratis ribojasi Vakarų problematika, tad sunku būtų sutelkti vieningą palaikymą jo kandidatūrai. Pats T. Dolanas paklaustas apie tai, ką mano, kad jis esąs vienas pagrindinių favoritų užimti šventojo Petro sostą, su jam būdingu humoru atrėžė, kad tie, kas taip galvoja, turbūt apsirūkė marihuanos.

Timothy Dolan

Vienos arkivyskupas Christophas Schoenbornas (68 m.) Ko gero, labiausiai mūsų šalies katalikams žinomas papabile. Jis vadinamas Benedikto XVI mokiniu, ilgametis jo bendradarbis, Katalikų Bažnyčios katekizmo vienas iš sudarytojų. Jis dažniausiai iš visų kandidatų figūruoja žiniasklaidoje, nes nevengia aštrių Bažnyčiai temų. Jis yra didelis Rytų krikščionybės gerbėjas, kontraversiškojo Medjugorjės apreiškimo rėmėjas, garsėja liturginiu pliuralumu ir nuosaikiu požiūriu į homoseksualų klausimus.

Visgi Ch. Schoenbornui nepavyko suvaldyti Austrijos katalikybėje iškilusių problemų susijusių su maištininkų – kunigų judėjimu. Taip pat jis viešai konfliktavo su įtakinguoju kardinolu A. Sodanu. Šie veiksniai ir jo germaniškos šaknys kažin ar leis jam tapti Benedikto XVI įpėdiniu.

Christoph Schoenborn

Kompromisinės figūros

San Paulo arkivyskupas Odilo Pedro Shereris (63 m.) Jis yra laikomas stipriausiu Lotynų Amerikos kandidatu, bet gali turėti pretenzijų, kurios nesiriboja vien geografinėmis aplinkybėmis. Jis ne tik vadovauja didžiausiai vyskupijai pasaulyje, bet turi  romėniško darbo patirties. Vokiečių kilmės brazilas, gavo teologijos licenciato ir daktaro laipsnius šv. Grigaliaus universitete Romoje, o vėliau keletą metų dirbo Vyskupų kongregacijoje (1994-2001 m.). Tuo pačiu jis dirbo Toledo (Brazilija) vyskupijos seminarijos rektoriumi. Vyskupo šventimus gavo 2001 m., o kardinolu tapo 2007 m. Pasižymi stipraus lyderio savybėmis, nuosaikiomis teologinėmis pažiūromis, yra išreiškęs susirūpinimą dėl evangelizacijos įkarščio stygiaus Bažnyčioje. Tačiau abejojama tuo, kad kardinolai jau dabar atiduotų Petro laivo vairą kardinolui gyvenančiam P. Amerikoje.

Odilo Pedro Scherer

Italas kardinolas Gianfranco Ravasi (70 m.) – Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas. Benediktas XVI jį paskyrė šių metų gavėnios rekolekcijų Romos kurijai vadovu. Jis turi nuolatines skiltis keliuose Europos stambiuose leidiniuose, garsėja savo bandymais užmegzti dialogą su skeptikais ir ateistais. G. Ravasi būtų ideali dialogo figūra su šiuolaikiniu pasauliu. Vis dėlto jis yra dar vienas italų kandidatas, vadovauja neįtakingai Vatikano dikasterijai, be to, kyla abejonių, kad po intelektualo J. Ratzingerio bus vėl pasirinktas intelektualas popiežius.

Gianfranco Ravasi

Kardinolas Antonio Cañizares Llovera (67 m.) – Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos prefektas, buvęs Ispanijos vyskupų konferencijos pirmininkas. Dėl savo išsilavinimo ir dabartinių pareigybių, jis Bažnyčios gyvenime stiprintų katechezės barą ir liturginę kultūrą. Jis yra pramintas „mažuoju Ratzingeriu“, bet kodėl kilo šis sugretinimas jis teigė nežinąs. Šis kardinolas gali būti artimas Pietų Europos, Lotynų Amerikos ir restauracinių nuotaikų kardinolams, tačiau Ispanijoje siaučianti sekuliarizacija, asmeninės charizmos stygius gali tapti rimtomis kliūtimis į šv. Petro sostą.

Peter Erdo

Kardinolas Peteris Erdo (60 m.) – Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas. Jo puikios kanonų teisės žinios, itin tvirtos katalikybės pozicijos Vengrijos visuomenėje, žinomumas tarp Europos vyskupų, ryšiai su įtakinga „Opus Dei“ organizacija, Vengrijos primą daro pagrindiniu Rytų Europos kandidatu būti popiežiumi. Didžiausias klaustukas kaip kardinolai reaguotų į lyginant „jauną“ jo amžių.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Vilius Butrimas

    Viena geriausių apžvalgų, skaitytų šiame tinklaraštyje.
    Tiek Ouellet, tiek Dalton yra nuostabios asmenybės. Palyginus su pasauliečiais tikinčiaisiais – jie nepakartojami.

    • Viluckas

      dėkui už įvertinimą

  • Vilius Butrimas

    *Atsiprašau Dolan bei Ravasi.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes