KOKIOS “DRĄSOS KELIO” PERSPEKTYVOS?
Matyti tikrovę kitaip

KOKIOS “DRĄSOS KELIO” PERSPEKTYVOS?

Paskutiniai visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ gyventojų apklausos duomenys skelbia, kad jei rinkimai į Seimą vyktų dabar tai už partiją „Drąsos kelias” (DK) savo balsus atiduotų vos 1,5 proc. rinkėjų. Tad vieni siūlo už šią partiją užsakyti gedulines mišias („juodąsias“), kiti – vis nustatinėja datas kada jos frakcija Seime išsilakstys, treti – pranašauja Brisiaus galą.

Tačiau DK žmonės yra įpratę prie sociologų nemeilės, partija, kuri gyvuoja nepilnus metus, jau turi frakciją Seime, o tokios partijos kaip Tėvynės sąjunga ar Tvarka ir teisingumas skaičiuoja kokią elektorato dalį nuo jų atplėšė „drąsuoliai“. Tad užuot piktdžiugiškai skaičiavus kaip apsišovė N.Venckienė vietoj 30 mandatų gavus 7, vertėtų klausti kokios DK perspektyvos?

Visų pirma, kad DK turėtų ateitį šalies partiniame gyvenime, šios partijos vadovybei būtina sutikti su tam tikromis politinio žaidimo taisyklėmis. Tai reiškia, kad DK turėtų steigti partijos skyrius visoje Lietuvoje, sukurti funkcionalią partinę struktūrą, partijos suvažiavime išrinktą veiklią ir atskaitingą koordinacinę tarybą.

Kitaip tariant, kalbama apie įprastą partinį gyvenimą, kuris leistų DK būti ne vienadieniu projektu, bet turinčia svorį politine jėga. Žinoma, kuriant partinę struktūrą lengva tapti eiline maža sistema, kuri negailestingai pavergia savo tikslui išlikti bei viešpatauti individus, užmirštant bet kokius idealus. Šiuo keliu nuėjo daugybė šalies partijų ir politinių lyderių. Tokios lemties įmanoma išvengti ne tik išmokus kitų klaidų karčias pamokas, bet ir suvokus savo tapatumą bei unikalumą.

Tai įmanoma tik atsakius į klausimą – kodėl atsirado DK? Jei tai vienos šeimos interesus (kad ir kokie kilnūs jie būtų) ginantis projektas, tuomet jis pasmerktas žlugti. Jei DK yra politinis atliepas į bet kokių apraiškų neteisingumą Lietuvoje, tuomet jis gali tapti nauju žodžiu šalies politinėje sistemoje.

Todėl DK būtina atsikratyti „Garliavos partijos“ etiketės. Tam jos lyderiai turėtų užsiimti organizaciniu darbu telkant žmones įvairiose Lietuvos vietose, ypač periferijoje. Būtų klaidinga manyti, kad didžiuosiuose šalies miestuose DK turėtų daug erdvės veikti ar rastų pakankamą skaičių aktyvių žmonių, kuriuos domintų naujos visuomeninės ar politinės veiklos perspektyvos.

DK vertėtų orientuotis į nedidelių ir vidutinių miestų gyventoją, kuris nėra išpaikintas galimybių, kurio interesai niekam nerūpi, kuris savo kailiu yra patyręs valdininkijos cinizmą ir bukumą bei realiai susidūręs su teismine ar teisėsaugos mašinerija. Tokie žmonės šioje partijoje galėtų rasti erdvę būti išgirstais, suprastais bei atstovaujamais. Taip pat DK galėtų kviesti į savo gretas vietinius lyderius, kurių bijosi kitų partijų vadukai, vietinius neprisitaikėlius, idealistus, kurių yra visur ir kurie yra ignoruojami bei marginalizuojami vietvaldose. DK kovos su neteisybe „arkliukas“ gali patraukti ne vieną kovotoją į jo pusę, tik tokius žmones reikia pastebėti ir bendradarbiauti su jais.

Tačiau viena didžiausių problemų, kurią DK būtina įveikti – tai politinė izoliacija. Politinės kovos lauke sunku ką nors rimtai nuveikti vienam dariniui. Tam reikalingi sąjungininkai. Nuo pat DK atsiradimo pradžios įtarumas buvo nuolatinis šios partijos bruožas. Kažkuria prasme tai buvo pateisinama, nes infiltracijų iš saugumo struktūrų grėsmė kybojo visados. Visgi būta ir smarkių perlenkimų kaip garsieji DK koordinacinės tarybos pareiškimai apie mistinius Dariaus Kuolio milijonus ir jo vadovaujamą partiją liudijo, kad ir drąsiems žmonėms baimė sukausto protus. Tik bendradarbiavimas su pozityviomis ir permainų šalyje trokštančiomis jėgomis DK suteiks perspektyvų.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes