KOKIE IŠŠŪKIAI LAUKIA POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS?
Matyti tikrovę kitaip

KOKIE IŠŠŪKIAI LAUKIA POPIEŽIAUS PRANCIŠKAUS?

Kokios užduotys laukia popiežiaus Pranciškus?

Kai virš Vatikano nusidriekė baltas dūmas ir į Apaštališkųjų rūmų balkoną pirmą sykį laiminti Romą ir pasaulį įžengė naujas pontifikas Pranciškus, jo pečius prislėgė ne tik pasaulinė šlovė, bet ir daugybė iššūkių.

Jonas Paulius II ir Benediktas XVI pakėlė popiežystei reikalavimus taip aukštai, kad naujas šv. Petro įpėdinis turės juos, jei nepranokti, tai bent jau palaikyti. Jau dabar akivaizdu, kad asmenybės gelme neformalumu bei šiluma, jis niekuo nenusileidžia savo pirmtakams, o valdžia ir galia jam nėra vertybė.

Du paskutiniai popiežiai užsklendė ištisą katalikybės epochą susijusią su Vatikano II Susirinkimu, kuris negrįžtamai pakeitė katalikybės veidą ir kurio tiesioginiais dalyviais jie buvo. Naujasis pontifikas tuo metu, kai vyko Susirinkimas buvo jėzuitų studentas. Nepaisant to, jis turės šio Susirinkimo pagrindinę žinią, kad Bažnyčia trokšta dialogo su nūdienos pasauliu, paversti pasiekiama šiuolaikiniam žmogui.

Kokios kitos užduotys dar jo laukia?

Visų pirma, itin žemiškos ir pragmatiškos. Naujasis popiežius turės sutvarkyti Vatikano kurijos aparatą, sutelkti apie save kardinolus kaip komandą ir įtikinti juos ne tik savo bažnytine vizija, bet ir tuo, kad patarlė „Roma negali gyventi be intrigų“, nebūtinai yra taisyklė. Jam palengvis šią užduotį, tai kad jis nėra žmogus iš kurijos, neįsipynęs į jos intrigas, jis yra tarsi žmogus iš pašalies.

Be to, jis turės galingą ginklą – nueidamas nuo šv. Petro sosto Benediktas XVI jam paliko 300 lapų dosjė, kurią sudarė „trys išminčiai“ – trys kardinolai, kurie negalėjo dėl amžiaus cenzo dalyvauti konklavoje. Žinoma tik tiek, kad šioje dosjė yra užfiksuotos peripetijos, lėmusios vadinamąjį Vatileakso skandalą, kai slapti popiežiaus dokumentai buvo nutekinti į viešumą.

Ši dosjė taip pat turėtų padėti naujam visų katalikų vadovui sutvarkyti ir beveik žlugusio Vatikano banko reikalus. Žinant jo meilę paprastumui (pavyzdžiui, tapęs vyskupu jis atsisakė jam priklausančios rezidencijos, o į tarnybą važinėjosi visuomeniniu transportu), finansines problemas jis gali spręsti itin radikaliai ir laisvai.

Pagaliau naujam pontifikui teks įsiklausyti į ikikonklaviniuose susitikimuose kardinolų išsakytus pageidavimus, kad būtų labiau kolegialumo dvasios ir mažėtų Vatikano centralizmas. Būdamas, kaip pats sakė, iš kito pasaulio pakraščio, Pranciškus gerai žino kuo šis centralizmas trukdo vietinės bažnyčios gyvenimui.

Vis dėlto tai – vidiniai Vatikano reikalai, kurie menkai domina tikinčiuosius. Katalikams, pavyzdžiui, daug svarbiau, kad būtų išspręstas antrą santuoką sudariusių katalikų sakramentinio gyvenimo klausimas.

Globalus pasaulis lemia, kad popiežystė tampa globali. Jei seniau paprastas žmogus nežinojo kaip atrodė popiežius, tai dabar jo asmenybė kaip niekada yra vieša.

Tad globalūs iššūkai iškils ir Pranciškui. Prieš jį atsivers ir sekuliarizacijos dalgio nušienauti ne vien geografine, bet pirmiausia dvasine prasme plotai senojoje Europoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. Žmonės čia ne tik vengia bažnyčios, bet jų protai yra apnuodyti ideologinėmis sistemomis, kurios neigia Evangelijos aktualumą. Tuomet religinio poreikio nenumalšinęs žmogus sukinėja religinį Rubiko kubą, kuri pats ir sukonstruoja iš įvairių religinių fragmentų.

Naujajam popiežiui teks užmegzti kontaktą su tokiu žmogumi.

Pasaulis yra virtęs misijų erdve. Čia krikščionybei tenka konkuruoti su islamo veržlumu, kuris skverbiasi ne vien į Aziją ar Afriką, bet didina savo pasekėjų gretas ir Europoje. Kai Briuselyje populiariausiu naujagimio vardu yra Muhamedas, darosi aišku, kad tai, ko viduramžiais islamo pasekėjai Europoje nepadarė kardu ir ugnimi, tai jie dabar nuveikia per savo gimdančias moteris ir organizuotas bendruomenes.

Naujasis popiežius turės ieškoti ne vien konkurencijos galimybių, bet ir būdų kaip bendrauti su islamu, kaip apginti islamiškos tradicijos kraštuose gyvenančių krikščionių teises.

Šiems tikslams įgyvendinti reikia permąstyti vyskupų atrankos ir skyrimo mechanizmus, kad jie būtų ne administratoriais – biurokratais, muziejinių vertybių saugotojais ar seno kirpimo ganytojais, bet įkvepiančiais ir dinamiškais vietinių bendruomenių lyderiais, telkiančiomis tikinčiuosius figūros. Beje, toks yra ir buvęs Buenos Airių arkivyskupas, kurio gyvenimo liudijimas padarė jį dideliu autoritetu Pietų Amerikoje.

Tačiau be veiklių pasauliečių Bažnyčios misija – neįmanoma. Jų švietimas, įtraukimas priimant sprendimus parapijose ir vyskupijose, naujo moterų vaidmens apmąstymas, klerikalizmo mentaliteto išgujimas iš bažnytinio gyvenimo yra sąlygos, kurias neišvengiamai iškyla, kai kalbama apie katalikybės atnaujinimą.

Bažnyčios atnaujinimas viduramžiais atėjo iš šv. Pranciškaus Asyžiečio, o XXI a. savo jėgą įgaus nuo popiežiaus Pranciškaus?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes