KODĖL TUŠTĖJA SEMINARIJOS?
Matyti tikrovę kitaip

KODĖL TUŠTĖJA SEMINARIJOS?

Jaunuoliai paprasčiausiai nemato perspektyvų tarnaujant tokiai katalikybei, kuri įsitvirtinusi Lietuvoje

Naujienų agentūra BNS pranešė, kad Kauno ir Telšių kunigų seminarijos sulaukė vos kelių prašymų priimti studijuoti šiose mokyklose. Pasibaigus dokumentų priėmimui Kauno kunigų seminarijoje, norinčių joje studijuoti atsirado keturi jaunuoliai, o Telšių vyskupijos Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje studijuoti panoro trys pretendentai. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos tinklapis apie naujus kandidatus duomenų dar nepaskelbė.

Toks mažas galvojančių apie kunigystę jaunuolių skaičius yra simptomiškas dalykas. Jis kelia rimtus klausimus ne tik Lietuvos katalikų vyskupams, bet ir visiems tikintiesiems. Taip jau yra, kad be kunigų katalikybė negali būti gyvybinga, todėl pašaukimų klausimas nėra specifinė klero problema, bet apima visą katalikų bendruomenę. Tad ji turėtų drąsiai žvelgti į situaciją, keliant fundamentalų klausimą: kodėl Lietuvos jaunuoliai katalikai nenori rinktis kunigo kelio?

Girdisi tradiciniai atsakymų variantai: pašaukimai yra malonė, reiškia mažai jos meldžiame, blogos šeimos, nes neugdo savo berniukuose troškimo būti kunigais, kalta vartotojiškumu persunkta nūdienos visuomenė, kuri smarkiai kontrastuoja su idealia kunigo gyvensena. Pagaliau argumentuojama, kad celibato reikalavimas kunigui yra pernelyg griežtas, tad nenuostabu, jog vienetai jį renkasi.

Tačiau jie tampa, atleiskite už nenorminę kalbą, paprasčiausiais “atmazais”, kai pažvelgiame į platesnį kontekstą.

Žinoma, pašaukimų krizė yra visuotinis reiškinys, bet egzistuoja bažnytinių salų, kurios jos nejaučia. Lenkijos, Filipinų ar Lotynų Amerikos katalikai ne tik nesiskundžia kunigų stygiumi, bet jais dar ir pasidalina su kitais kraštais. Be abejo, galima klausti apie tokio kiekio kokybinį elementą, bet faktai byloja patys už save. Pažvelgus atidžiau pastebima, kad išvardytose šalyse katalikų gyvenimas yra itin bendruomeniškas ir socialiai angažuotas.

Lietuviškos realijos yra kitokios. Mažas kandidatų į kunigystę skaičius liudija, kad jaunuoliai paprasčiausiai nemato perspektyvų tarnaujant tokiai katalikybei, kuri įsitvirtinusi Lietuvoje. Kaip jaunas vyras gali paaukoti savo gyvenimą pagyvenusių moterų klubo poreikiams tenkinti? Ar gali patraukti vaikiną būti dūsaujančios, skausmingos, ritualinės, individualistinės, folklorinių papročių (mielų pagyvenusiai auditorijai) prikimštos katalikybės puoselėtoju?

Dar viena medalio pusė – pavyzdys. Kai jaunas vyras ima į rankas gitarą, jis nori būti panašus į kokį Jaredą Leto. Kai jaunas vyras panyra į kompiuterių pasaulį, jis svajoja apie Marko Zuckerbergo šlovę. Kai jaunas lenkas stoja į seminariją prieš jo akis švyti Karolio Wojtylos asmenybė. Kas šmėžuoja Lietuvos jaunuolio akiratyje? Tai – amžinai kažkur skubantis, pavargęs, bažnyčios pastatų remontais susirūpinęs, suirzęs, ant viso pasaulio bambantis ir moralizuojantis parapijos klebonas. Ar verta stebėtis, kad tik tiek jaunų vyrų ryžtasi peržengti seminarijos slenkstį, juk normalu nenorėti patirti tokį likimą?

Nenumaldomas kandidatų į kunigystę skaičiaus mažėjimas atveria ir dar vieną dalyką. Šiuo metu Kauno kunigų seminarijoje studijuoja – 20, Telšių – 19, Vilniaus – 25 klierikai (neskaičiuojant paruošiamojo kurso auklėtinių). Skaičiai sutikime neįspūdingi. Kiekvienoje seminarijoje dėsto nuo 30 iki 40 dėstytojų. Ar šie skaičiai nebyloja apie finansinių, materialinių ir žmogiškųjų išteklių švaistymą? Ar Lietuvai neužtektų vienos seminarijos, kurioje būtų sutelktos visos pajėgos padedančios efektyviai paruošti jaunuolius kunigystei?

Kunigiška tarnystė yra visų mūsų rūpestis. Neveltui dar Vatikano II Susirinkimo dekrete dėl kunigų ugdymo, sakoma: „pašaukimų į kunigystę puoselėjimas yra visos krikščionių bendruomenės pareiga”. Vien sukant rožinio karoliukus situacijos nepataisysi. Tik strateginiai pokyčiai, bendruomeniškumo skatinimas, įsijungimas į visuomenės gyvenimą, nepamirštant malonės lygmens gali sustabdyti seminarijų tuštėjimo metą.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Liuda

    Esu senstanti moteris (man jau virš 40). Labai nesmagu, kad greit tapsiu ta, dėl kurios vaikščiojimo į bažnyčią tuštės seminarijų gretos. Ir dar ta “folkliorinė” nuostata gerbti vyresnius žmones man yra nuo mažens įskiepyta… Visai netinku Jūsų Lietuviškosios bažnyčios vizijai. Tai gi pasitraukiu ir iš Jūsų Facebook draugų klubo.

    • Tomas

      Esu senstantis vyras (41), mane visuomet mokė, kad turiu gerbti žilą galvą. Žinau, kad mirtis netolimas svečias. Kai nueinu į parapijos sumą, ten esu jauniausias ir priklausau 10 proc. vyrų man darosi baisu. Nes viskas (homilijos, liaudiškas pamaldumas, giesmės ir pan.) yra daroma ne tam, kad lietuviškoji katalikybė būtų visiems, o patenkinimui būtent šio kontingento skonio.
      Mirus noriu, kad mano vieta nebūtų tuščia.

  • lapė

    Pritariu, Tomai.
    Tačiau kaip konkrečiai būtų galima keisti esamą situaciją? Gal yra kokių gerų pavyzdžių iš pasauliečių pusės?
    Man, asmeniškai, labai norėtųsi atgaivinti jaunimo bendruomenę savo miestelyje, kuriame užaugau. Tačiau gyvenu Vilniuje, ten, ko gero, ir liksiu. Bet, kai kartais aplankau tėvus ir einu į šv. Mišias, darosi, kaip sakot, “baisu”.

  • lapei

    pasaulieciai dazniausiai nugesinami matant juose priesus o ne brolius. jei jau tarp kunigu vyksta grumtynes del geresnes parapijos (taigi ir del didesniu pajamu), tai kaip dar i savo tarpa isileisi tuos, kurie irgi uz darba gali pinigu paprasyti

  • k.

    Banalu čia ką papasakosiu, turbūt ne vienam taip yra buvę. O buvo taip – juodo kaimo glūduma, apeiginiai katalikai, mišios. Atsisėdau, ir nuklydau savo minčių takais, net nesiklausydama kas vyksta. Nes nusprendžiau, kad viskas čia vis tiek tuščia. Ir ausis pradėjo užkabinti kunigo žodžiai, pradėjau klausyti. O iš jo lūpų liejosi tiesiog sielos penas. Aš klausiau išsižiojus. Nežinau kaip toks kunigas (vidutinio amžiaus) buvo nugrūstas taip toli, ir kaip jis turi jaustis, kai jo beriama sėkla galbūt neturi praktiškai kur sudygti. Bet jis vis tiek nuoširdžiai (tikrai ne naiviai) pylė ant mūsų galvų didžiausias vertybes. Tarsi perlus kiaulėms. Didžiausia kiaulė čia aišku tai buvau aš.

  • Tikriausiai galų gale celibato teks atsisakyti, nes juk turto Bažnyčia kaip ir prikaupė pakankamai (nes tai buvo viena iš priežasčių, kodėl buvo įvestas celibatas), tad atėjo laikas sugrįžti į seną tradiciją (nes celibatas yra palyginus nauja “išmonė” 2000 metų senumo Bažnyčioje).

    Tada atsiras ir daugiau pašaukimų, o taip pat bus galima į Bažnyčios kalendorių ir šventųjų knygas gražinti “ištrintus” šventuosius kunigus, kurie turėjo šeimas senais laikais.

    Neliks Bažnyčioje homoseksualumo ir vaikų išnaudojimo problemų, sugrįš žmonių pasitikėjimas kunigais. Kartais yra gerai sugrįžti ten iš kur atėjai. Vot tak 🙂

    • Augustas

      Tomai M., nebūk naivus. Išnaikinti homoseksualizmą Bažnyčioje (ar visuomenėje) celibato panaikinimu nepavyks. Nes ne celibatas pagimdė homoseksualizmą. 🙂

  • Augustai, aš to ir neteigiu, tiesiog tai būtų vienas iš teigiamų šalutinių poveikių, kai kunigais galėtų tapti vedę vyrai.

    Pašaukimų būtų žymiai daugiau, tad ir heteroseksualių kunigų procentaliai padaugėtų.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes