KODĖL PRALEIDŽIAME SEKMADIENIO MIŠIAS?
Matyti tikrovę kitaip

KODĖL PRALEIDŽIAME SEKMADIENIO MIŠIAS?

Portalas „Delfi“ toliau skelbia savo užsakyto tyrimo apie lietuvių religingumą, rezultatus. Tarp viešosios nuomonės tyrimų bendrovės „Spinter tyrimai” atliktos apklausos skaičių, tiesiog šokiruojančiai atrodo duomenys apie katalikais save laikančių dalyvavimą šv. Mišiose. Klausimo „Kaip dažnai (vidutiniškai) dalyvaujate Šv. Mišiose? (proc.)” atsakymai glumina: tik 4,9 proc. apklaustųjų kas sekmadienį eina į bažnyčią, 8,3 proc. – kelis kartus per mėnesį. Kartą per vieną – du mėnesius į pamaldas užsuka 11,8 proc. apklaustųjų, o 48,6 tik per didžiąsias šventes.

Šie skaičiai viena vertus, paneigia paplitusią nuomonę, kad kiekvieną sekmadienį Mišiose dalyvauja 9-10 proc. katalikų, kita vertus, atskleidžia, kad Lietuvoje klesti proginė arba folklorinė katalikybė. Kitaip tariant, pasitvirtina patys liūdniausi įtarimai apie mūsų katalikybės padėtį. Jei sutiksime, kad pagrindinis sekmadienio Mišių lankytojų kontingentas yra pagyvenusios ponios, tuomet vaizdas susidaro dar liūdnesnis. Kas lemia šią situaciją, kad katalikui nemiela sekmadienį užsukti į bažnyčią?

Per 1998 -ųjų metų Sekmines popiežius Jonas Paulius II paskelbė apaštališką laišką Dies Domini skirtą sekmadienio šventimui. Jau tuomet jame ne sykį buvo reiškiamas susirūpinimas dėl krikščioniško sekmadienio tradicijos nunykimo. Tarp daugybės veiksnių lemiančių šią problemą, popiežius nurodė ir socialinius:

“įsitvirtino „savaitgalio“ kaip savaitinio atokvėpio praktika, šį laiką, kiek įmanoma, praleidžiant toli nuo namų ir neretai dalyvaujant politiniuose, kultūriniuose bei sportiniuose renginiuose, kurie paprastai sutampa su švenčių dienomis. Tai visuomeninis ir politinis reiškinys, kuriam, kiek jis pagarba autentiškoms vertybėms gali prisidėti prie žmogiškosios sklaidos bei visuomeninio gyvenimo pažangos, tikrai būdingi ne vien neigiami aspektai. Jis atitinka ne tik poilsio būtinybę, bet ir žmogui įgimtą poreikį „švęsti“. Tačiau jei sekmadienis praranda savo pirmapradę prasmę ir redukuojamas vien į „savaitgalį“, gali atsitikti, kad žmogus bus įkalintas tokiame siaurame horizonte, jog nebegalės matyti „dangaus“, taigi nebebus pajėgus švęsti net ir dėvėdamas šventiškus drabužius.” (§1)

Tačiau, ar vien nūdienos žmogaus gyvenimo būdas yra kliūtis lankyti maldos namus? Ar tikrai vien tingumas, silpnas tikėjimas, noras pramogauti trukdo dalyvauti šv. Mišiose šiuolaikiniam lietuviui? Ar gaila dviejų valandų, kurias reikia skirti šiam reikalui? Galime viską suversti šioms priežastims, apkaltinti pačius žmones, kad neturi gilaus asmeninio ryšio su Dievu, tačiau ar būsime teisūs?

Paklauskime savęs tiesiai, ką užėjęs į eilinę lietuvišką parapiją mato ir girdi žmogus? Tai – nuolatinį priminimą, kad esi kaltas ir blogas, nesuprantamą ir mechaniškai atliekamą ritualą, lėkšto turinio, dažniausiai skaitomą pamokslą, giesmes, kurių melodijos ir tekstai byloja apie dalykus neturinčius jokių sąsajų su šių dienų kultūriniais kontekstais, susirinkusius žmones, varstančius vienas kitą kontroliuojančiais žvilgsniais…. Kitaip tariant, vyksmą, kuris niekuo nėra susijęs su jo kasdienybe. Tuomet sunkiai suprantama, ko į tokias pamaldas turi ateiti šiuolaikinis žmogus…

Tokioje aplinkoje net ir giliai tikintis žmogus į Mišias ateina vedinas tik vienos intencijos – priimti gyvąjį Kristų Eucharistijoje, nes kitkas dažnai būna paprasčiausia bendruomeniškumo ir Dievo žodžio šventimo profanacija. Beje, tokiai nuostatai išugdyti nepakanka vien įpročio, reikia teologinio švietimo, kurio ir pasigendame lietuviškos katalikybės plotmėje. Jei žmogus neturi kristologijos pagrindų, nesuvokia liturgijos vaidmens, jį vargiai įtikins, kokie nors argumentai sekmadienį pradėti nuo Mišių.

Kad ir kaip tai nemaloniai skambėtų, bet šiuolaikinėje visuomenėje Bažnyčia atsiduria savotiškose rinkos sąlygose. Ne vien Mišios vyksta mūsų miestuose, tad nebeužtenka įsakymo nepraleisti sekmadienio Mišių, bet būtina sudaryti sąlygas, kad žmogus ateitų į jas. Žinoma, Bažnyčia negali savo pamaldų paversti pramoga, maloniu laisvalaikio leidimu ar cirku, bet švente – tikrai. Vėl prisiminkime Joną Paulių II, kuris rašė minėtame laiške:

“savaitės ritme sekmadienis primena Kristaus prisikėlimo dieną. Tai savaitės Velykos, diena, kai švenčiama Kristaus pergalė prieš nuodėmę ir mirtį, pirmosios kūrinijos atbaiga Kristuje ir naujosios kūrinijos pradžia (plg. 2 Kor 5, 17)”.

Šventės atmosfera yra didžiausias mūsų parapijinių Mišių deficitas. Už jį atsakingi tiek parapijos aktyvas, tiek dvasininkai. Svarbu suvokti, kad sekmadienio Mišios yra ir renginys, kuriame atėjusim žmogui reikia padėti būti. Liturgijos grožis, homilijos gelmė, bendruomenės pojūtis turėtų sukurti žmogui poreikį dalyvauti Eucharistijos šventime. Ne pareiga turėtų skatinti ateiti į Mišias, o vidinė būtinybė. Tai minėjo ir Karolis Didysis: “sekmadienio laikymasis turėtų būti ne tik traktuojamas kaip įsakas, bet pirmiausia juntamas kaip poreikis, kuo giliausiai įspaustas į krikščioniškąją egzistenciją.”

Ar viskas daroma, kad taip ir būtų?

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Aurelijus K.

    Pirmaisiais amžiais Mišios buvo tik sąmoningiems inicijuotiems krikščionims. Gal ir gerai, jog ten neina tie, kuriems tai nėra vertybė. Galbūt verta eilinį kartą pamąstyti, kaip sustabdyti statistinių krikščionių “štampavimą”, nekokybiškai ruošiant sakramentų priėmimui? Kaip SUDOMINTI žmones Krikščionybe, kas yra pirmasis misijinis etapas?

  • kumetis Aurelijui

    Gal ir gerai, jog ten neina tie, kuriems tai nėra vertybė
    Na si vieta man uzkliuvo…As esu sutikes zmoniu kurie tapo tikinciais atsitiktinai uzsuke y maldos namus…Juk Dievas veikia ir regis visiskai nesuprantamoje sviesoje…Pritariu Tomui del daznos parapijos vadovo santykio su zmonemis ir ne tik liturgijoje NEBUVIMA…Sutinku,kad patrauklumo esti maza.

  • i.n.

    patiko apibūdinimas – folkloriniai katalikai, taip, mes einam tik ten kur gražu ir patogu… bet gal tas totalinio patogumo siekimas apėmęs visas sritis?.. o jei dar kas atliktų statistiką, kiek dalyvaujančių mišiose priima komuniją tai būtų dar netikėtų skaičių. Labai įdomi tema iškelta. Daug veidmainystės, o gal tiesiog paviršutiniškumo “praktikuojančių”, na pavyzdžiui kad ir krikštynos, tai bene vienintelė vis dar mėgstama praktikuoti apeiga, tiesiog “tai gražu”, glumina kad tai jau “praktikuojama” kaip magija, kviečiant krikštyti taip ir sakoma “kad vaikui būt geriau, gal mažiau sirgs”, patys tėveliai bažnyčioje nesusituokę ir nesiruošia, ir nelanko, bet krikštynų hm, kažkodėl reikia…

  • kad ir kokia bažnyčia bebūtų, ne ji turi taikytis prie tikinčiųjų,o pastarieji prie bažnyčios. Čia kaltas religijos, kaip vertybės sumenkėjimas. Jis prasideda šeimoje. Kai vaikai bus pradėti mokyti religijos, sekmadienį lankančių bažnyčią atsiras daugiau.

  • sesilion

    ko ten kas sekmadienį eiti tai niekaip nesuprantu – klupt stot?

  • Submarinss to sesilion

    Na jai esate robotukas ir sitaip elgetes tai tuomet jumi ten tikraim nera ka veikti…Liturgija nesuvarzo zmogaus ji zmogu atpalaiduoja.Ir jai jums sekmadienio sventimas tampa tik fiziniai pratimai stot klaupt tai gal tikrai ne y baznycia einate…:)

  • Džiugu, kad vis mažiau žmonių betiki pasakomis.
    O tie maži procentėliai, dėl kurių taip pergyvenate, realiai yra dar mažesni. Manau tikrai yra einančių į bažnyčią tik todėl, kad juos šeimos nariai ten nusitempia.

  • artistelis

    Taigi… jeigu žmogus gyvena Vilniuje, jis gali pasirinkti jo širdžiai mielą bendruomenę, kunigą ir panašiai… Bet jei gyveni taip vadinamoje provincijoje… Lieka arba laukti tų savaitgalių, kada važiuoji kur nors į svečius ir tikiesi, kad ten papulsi į normalesnę aplinką… arba sukąsti dantis ir eiti į šalia esančią bažnyčią, po kurios jautiesi kaip “kaip avių sutryptas”…
    Ir kaip dar vaikams išaiškinti, kad labai svarbu kiekvieną sekmadienį pradėti nuo tokių “šventinių” procedūrų, po kurių visą dieną akys stulpu.

  • O tai ką, į gretimą kaimą ar į rajono centrą nuvažiuoti neina?

  • artistelis

    Eina… žinoma eina… ir į sostinę nuvykti eina… ir pas broliuką, latvį, nuvykti eina…
    tik klausimas kam reikalingos tos mūsų restauruojamos bažnytėlės?… kokia jų funkcija?… ar tik kaip didžiosios bažnyčios maži bankomatai rinkliavoms iš močiučių surinkti?…

  • brunonas artisteliui

    Tai taip ir rasyk,kad tau neydomu tas zmogiskas religingumas…tai ir neverta cia diskutuoti,nes tu bent jau siam momentui nesi ieskantis zmogus…sekmes ir Dievo prisilietimo linkiu .

  • Aurelijui

    Klysti- pirmais amziais isvis misiu nebuvo, nes net kataliku nebuvo, tad seka galima testi ir toliau: nebuvo popieziu, nebuvo celibato, nebuvo inkvizicijos, nebuvo deives Marijos garbinimo ir t.t. Ilgai galima dar testi ko tada nebuvo…

  • Kristupas

    Tomai, ar šv. Mišios yra tokia šventė, kurioje kunigas turėtų būti kaip geras renginio/TV vedėjas, mokėtų valdyti, užimti “publiką” ir išlaikyti jos dėmesį, per pamokslą sakyti tostus, skaldyti anekdotus, o vokalinis-perkusinis-instrumentinis ansamblis pirmiausia paklaustų ” kur jūsų rankos?” ir priverstų ploti katučių, vėliau trepsėti kojelėmis ir šaukti “pakartot”?
    Nesutinku, kad mišių esmė yra šventė-pramoga-pasikultūrinimas.

  • Straipsnio neskaičiau iki galo, bet atsakau į užduotą pavadinime klausimą: nes netikiu 🙂
    Man labiausiai juokinga, kai į bažnyčią ateina kai kurie žmonės, kurie yra “pagarsėję tam tikrais poelgiais”, ir meldžiasi, seka mišių eigą, klaupiasi kada reikia 😀 negaliu žiūrėt. tokie dalykai mane paskatino galutinai atsisakyt tikėjimo. Pagalvojau, kad aš nuoširdžiai į jokius dievus netikiu, ir į maldos namus man vaikščiot yra kankynė, tai kam čia apsimesdinėt?
    Tik kai kurie žmonės negali susitaikyt su netikinčiais savo vaikais… pavyzdžiui mano mama. Ji dabar labai nervinasi, kai nutysia mane bažnyčion (tenka sutikt :/ ), o aš ten sėdžiu ir nieko nedarau. Kaip svečias 🙂 Tai gal ir kitiem taip? Pakrikštijo – tai jau ir katalikas. Tėvai nepriekaištauja, kartais apsilankai tam dideliam pastate ir visi maždaug laimingi.

  • Gintaras

    Ir taip aiškaus fakto konstatavimas… Kaip būt gerai kokių idėjų, minčių, kaip būtų galima keist situaciją… ypač kalbant apie bendruomeniškumą. Tomai, gal turit ir idėjų?

  • P. Tomai, labai gerą temą užkabinote. Manau, kad šiuolaikinis gyvenimo būdas, tikrai ne pagrindinė kliūtis nesilankyti bažnyčioje. Be abejo, jei kaip įprasta šeštadienį šventi, tai tikrai sunkoka sekmadienio rytą nueiti į pamaldas. Bet vėl gi, jei esi tikintis, tai tokia kliūtis mažmožis. Mano manymu dalinai tai tėvų padarinys, kuriems kadaise jų tėvai skiepijo požiūrį į tikėjimą, supažindinimą su juo, neperdavimas savo vaikams, taip pat paguodų ieškojimas ne tikėjime ir dorame gyvenimo būde, bet beviltiškuose užsiėmimuose, kaip lošimas, taurelė, persivalgymas, beprasmis slampinėjimas po prekybos centrus… Pavyzdžiui aš į bažnyčią sekmadieniais neinu. Einu penktadienį, kuomet tikrai susirenka žmonės, kurie nori pasimelsti, paprašyti Dievulio pagalbos ar atgailos. Kuomet nėra to ,,sekmadieninio“ apsimetinėjimo tikinčiu ar beatodairiško žvilgčiojimo į laikrodį, kada baigsis mišios. Vieni antrandame tikėjimo ramybę per šeimą, kiti, pvz. kaip aš, per išgyvenimus, nelaimes. O kiti, to nepripažįstame, kad ir kas nutiktų…

  • P. Gintarai, labai geras vienos Vilniuje esančios bažnyčios pavyzdys: ji mišias sutrumpino iki pusvalandžio. Vaikus sukviečia prie altoriaus. Skaito ištrauką iš testamento, aiškina ją šiandieniniais pavyzdžiais, klausinėja vaikų. Kunigas nebijo padiskutuoti apie tai ką skaitė internete ar matė mieste. Nekaltina, nepamokslauja, o subtiliai primena apie tikrąsias vertybes. Ir ką jūs manote, bažnyčia pilnut pilnutėlė, tarp kitko pati bažnyčia didelė, o parapija maža. Manau, kad kunigai, kaip Dievo atstovai žemėje, turėtų pagrinde ir kviesti žmones į bažnyčią.

  • tiesą sakant, aš nesuprantu, kad reikalingas tas beprasmis ėjimas bažnyčion? Juk, anot krikščionybės, dievas yra visur. Tad kodėl žmogus negali tas dvi mišių valandas pabūti gamtoje ar vienas jo pamėgtoje vietoje? Galų gale, ar visi turi būti krikščionys?

    Pati netikiu dievu ar kitom nesąmonėm, tačiau to nekišu kitiems kaip tai daro katalikai. Mano manymu, reikalingas yra pats tikėjimas kažkuo, o ne sureikšminta būtybe, kuri nė velnio neegzistuoja.

  • baznycia, grazu.

  • Pingback: Bambizai iš Jeruzalės()

  • Mano aplinkos žmonės dažnai ištaria mintį – dievas yra visur-kam ta bažnyčia. Kunigas blogas, man nepatinka bažn. kanonai…- kas gi tai. Tiek daug išmanome visose srityse, bet drąsiai demonstruojame savo neišmanymą tikėjime. Tikiu, kunigas tik tarnas, dirba savo darbą, jis ne Valinskas brukantis “Šou Miljoną”. Aš atėjau į maldos namus, kad sustiprinčiau netikinčius ar atsitiktinai užklydusius savo malda. Melstis šventovėje visiems kartu ir prašyti išrišimo – tai mišių misija. Tik visi karu esame ta tikėjimo esmė, kuri pakelia virš kasdienybės. Melstis po vieną – namuose, trolebuse, prie ežero, prašau, bet tai netolygu sekmadieninei maldai kartu. Blogai jei dauguma susirinko ritualui, silpna bus toji visuotinė viską nušviesinanti malda.
    Reikia kalbėti viešai, gal diskusija vers pergalvoti ką AŠ SUPRANTU APIE TAI.Jaunų žmonių patyrimai, atradimai, jų kelias į dievą.
    Pats ryškiausias tokios bendrystės stebūklo pvz.- Baltijos Kelias. Vienas lauke ne karys.
    Visiems linkiu gražios vasaros.

  • Nemanau, kad bažnyčios lankymas yra kataliko ar apskritai krikščionio indikacija – va, kad pagal každada vartytus panašių tyrimų rezultatus, absoliučiai didžioji taip vadinamų katalikų dalis netiki Dievu kaip asmeniu – kur kas labiau komiška.

  • jeigu mes tikime dievu, tai kam eiti į bažnyčia? gal kai kuriem ir namie užtenka pasimelsti ar atlikti išpažintį, kodėl mes turim dar kažkokiam kunigui pasakot, kuris neaišku ar iš vis yra atsidavęs savo darbui ar tvirkina vaikus išėjęs už bažnyčios?

  • nesąmonės kažkokios… katalikybė išvis yra bukas reikalas išpūstas burbulas, pasipelnymas iš neišmanančių, didžiausia apgavystė, kuri trunka jau apie du tūkstančius metų, o kažkada ji buvo ir milžiniška karinė jėga visoje Europoje, kurią vėliau suvaldi tik jungtinė, lietuvių, lenkų, rusų, čekų ir dar kai kurių kitų tautų armija. Aš neturiu niekoprieš žmones kuriuos vienija ši sistema, kurie yra geri ir gyvena, savo gyvenimus, lygiai kaip ir SSRS jos piliečiai man tikrai niekuo nekliuvo, bet pati sistema, na ne dėkui, tai yra siaubas, kažkoks jėgų koncentravimas.

    O taip, eikite gerbiamieji į bažnyčias kiekvieną savaitę klausykit tų pačių pusiau žydškų, pusiau ne visai mitologinių pasakų ir jomis tikėkite, kaip tikite registruotu paštu gautu šaukimuį teismą. neškit pinigus tai sistemai, stokit į seminarijas, ir mokykitės plauti smegenis. Valančiukai mat,o kas prieš valančių buvo?? Nagi ko gero didesniąją dalį visų bravorų turėjo bažnyčia, milžiniškus turtus vartėt ir prievarta vertėt žmogus mokėt babkes, o dabar, kai žmogas nebe toks kvailas – jus apribojo, tai bandot įrodyt, kad atsivers pekla ir įtrauks koks nors senovės pagonių dievas, dabar jau jūsų pačių paverstas juodžiausiu velniu. Labai stipriai smirda man šitie visi reikalai.. labai smirda…

  • ghb
  • kamadėjus

    Pritariu autoriui. Visą laiką mąsčiau panašiai, tik nesugebėdavau savo minčių deramai išreikšti..

  • Viktorija

    i baznycia nevaikstau, nes tik ten ateinu, manes iskart pradeda kaulyt pinigu. O kaulija tie kunigai, kurie po to statosi namus ant ezero kranto. tai ir neinu, geriau nusipirksiu “magnificat” ir pati medituodama paskaitysiu.

  • sesilion

    Aš tikiu Dievu, bet bažnyčia yra pats durniausias dalykas – ateini į ją, o ten nukaršęs senis paveblena ir kas iš to? Bažnyčia man – tikrų tikriausia STABMELDYSTĖ. nė su žiburiu aš nerandu ten Dievo. Bibliją galima ir namie skaityti. O aš NORĖČIAU, kad tarkim ateini į bažnyčią ir nebūtų tų kvailų ritualų, kad galėtum pasikalbėti su kunigu iš širdies. Kad kunigas kalbėtų apie tai, kas AKTUALU šiuolaikiniam žmogui. Kad vyktų diskusijos tarp bendruomenės narių ir kunigo.
    Išpažinties prasmės irgi nematau – juk nuodėmes gali išpažinti savo mintyse, prašyti Dievo atleidimo ir daryti gerus darbus, kad tau būtų atleista – o čia sveikos marijos ir tau viskas atleista, manau kažkas tame ne taip.
    Celibatas – dar viena nesąmonė, manau protestantai pasirinko tinkamesnę kryptį.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes