KODĖL CELIBATAS?
Matyti tikrovę kitaip

KODĖL CELIBATAS?

Kaip ir žadėjau, atsakau į skaitytojų klausimus. Tad būkite drąsūs, siųskite klausimus man asmeniškai arba palikite komentaruose. Atsakysiu pats arba surasiu kompetetingus žmones.

Klausimas apie katalikų kunigų celibatą: koks tikslas riboti natūralius, biologinius žmogaus poreikius? (Frederico)

Įvairiose religinėse sistemose yra celibato reikalavimas, nevedę būna ir specifinių profesijų atstovai, pavyzdžiui, mokslininkai. Teigti, kad celibatas yra prieš prigimtį būtų paviršutiniška. Kodėl jis yra būtinas lotynų apeigų katalikų kunigams?

Nesuklysime pasakę, kad kunigiško pašaukimo esmė – susitapatinti su Vyriausiojo Kunigo gyvenimu ir šio veiksmo apogėjus yra Mišių šventimas, kai kunigas pakelia ostiją ir taria žodžius: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Tuomet kunigo asmenybė tartum pasitraukia į šoną, kad išvystume Jėzų, kuris išdalina save (su juo simboliškai kartu ir kunigas) po gabalėlį eucharistinėje duonoje.

Šioje perspektyvoje paaiškėja ir celibato reikalavimas katalikų kunigams. Juk visas jų gyvenimas Jėzaus pavyzdžiu yra dovana Dievui ir Bažnyčiai. Tai reiškia ne draudimą mylėti, bet sutikimą, kad iš Dievo kylanti meilė, apglėbtų visus, kuriuos kunigas sutinka kelyje į Tėvo namus, neapsistojant ties vienu žmogumi. Celibatas – tai naujas, kitoks nei įprasta, dieviškas būdas mylėti, išraiška tos Kristaus meilės, per kurią jis nuolat plečia mūsų širdis iki savo Širdies dydžio.

Priimdamas celibato pareigą iš Dievo rankų kaip dovaną, kunigas gali jo laikytis ir augti meile. Taip kartu su Jėzumi kunigas tampa dangiškojo Tėvo meilės duona visiems Dievo vaikams. Neveltui dar būdamas kardinolu Josephas Ratzingeris yra pasakęs kunigams: „Kunigystė visų pirmiausia yra ne įvairių veiklų rinkinys, o mūsų būties pareikalavimas, gyvenimo būdas.“ Todėl kunigas negali gyventi „kaip visi“.

Nesusituokęs, atsidėjęs apaštalavimui ir maldai, visuomet Tėvo reikaluose esantis Jėzus, yra kunigo gyvenimo būdo modelis ir šaltinis. Tikinčiųjų bendruomenės pareiga yra padėti taip gyventi kunigui ir su dėkingumu priimti jo dosnų savęs dovanojimą.

IŠSAMUS STRAIPSNIS ŠIA TEMA.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Gabrielė

    Noriu papildyti, nes man kai kas užkliuvo ne tiek atsakyme, kiek klausime.
    Dažnai apie celibatą diskutuojama kaip apie seksualumo klausimą, tarsi apie kokią nors n-tąją lytį. Tad kai klausiate apie NATŪRALIŲ, BIOLOGINIŲ žmogaus poreikių ribojimą, klystate iš anksto. Celibatas yra NATŪRALIŲ, SOCIALINIŲ žmogaus poreikių ribojimas. Jo esmė yra ne lytinių santykių neturėjimas (kurie ir šiaip kažin ar verti vadintis "natūraliu, biologiniu poreikiu", juk, šiaip ar taip, jie nėra tas pats, kas maistas, oras ar vanduo, grėsmės gyvybei jų atsisakymas nekelia), o šeimos ir galimybės pratęsti giminę atsižadėjimas. Žmogus yra socialinė būtybė, jam būtina bendrauti su kitais žmonėmis, ir tiesiausias kelias šiam poreikiui patenkinti yra šeima, dalijimasis gyvenimu su kitu žmogumi bei vaikai, jų auginimas ir savo "tąsos" užsitikrinimas. Tie, kurie renkasi celibatą – dėl religinių arba, kaip teisingai pastebėjo Tomas, ir dėl kitokių, pvz., profesinių ar pašaukimo priežasčių – tą poreikį patenkina kitaip. Supaprastintai sakant, kunigui šeimą atstoja jo parapija ar kita bendruomenė, kurioje jis dirba. Jo darbas ir pašaukimas reikalauja VISADA ir VISA ŠIRDIMI tarnauti savo žmonėms, neskaičiuojant darbo valandų ir visokiausių (psicologinių, dvasinių) išteklių ir nuostolių. Jei jis turėtų dar ir šeimą, arba jai pristigtų dėmesio, arba nesisektų darbuotis bendruomenėje, arba pats kunigas "nepavežtų" (žinoma, jei tik jis rimtai žiūri į visas savo pareigas). Šis klausimas, aišku, vertas diskusijos, matome, kaip vedę protestantų ar stačiatikių dvasininkai kažkaip su tuo susitvarko, ir, tiesą sakant, nenustebčiau, jeigu ir Katalikų bažnyčia vieną dieną atsisakytų privalomo celibato, nors tam reikalingas ne vien sprendimas "iš viršaus" – tokios tradicijos labai stipriai įsigyvena žmonių sąmonėje. Visiškai pritariu ir teologiniam Tomo paaiškinimui, tik norėjau pataisyti tą perdėm "suseksualintą" celibato suvokimą ir papildyti jį socialiniu/psichologiniu matmeniu.

    • Man labai keista, kad celibatą daugiausiai komentuoja moteriškos lyties asmenybės. Ir komentuoja su pastebėjimais, kad Tomas pervertina sekso svarbą. Nepervertina. Pabūtumėt Jūs vyrais, sužinotumėt, kad toks trūkumas ir sveikatai kenkia ir smegenis ne vienam (tame tarpe ir kunigam) užspaudžia. Jeigu aš parašyčiau į mamų portalą savo komentarą apie gimdymo įtaką moters organizmui ir psichikai – būtų kažkas panašaus.

  • Tomas

    Ačiū Gabriele, už puikias įžvalgas!

  • Jega. Labai norejau zinoti atsakyma i si klausima 🙂 kartais kunigai mano akimis atrode tokie vargseliai, nuskriausti, apriboti… o cia pasirodo tik kitaip paziureti i situacija reikia… ir nesuseksualizuoti visko gyvenime 🙂

  • arduain

    Čia gal ne į temą. Tiesiog turiu klausimėlį :), kuris neduoda ramybės daug metų.
    Prieš kokį 15 metų papuolė į rankas plona knygutė, gaila, nepamenu autoriaus. Vadinosi “Gyvenimas po mirties”. Autorius, berods, vengrų architektas, pakliuvęs į autoavariją, išgyveno klinikinę mirtį. Pasveikęs visą įvykį pats ištyrė minučių tikslumu. Tai, ką jis patyrė, aš galėčiau palyginti nebent su Naujuoju Testamentu, tegul man bus atleista:)
    Po to jis apklausė 1500 žmonių, patyrusių klinikinę mirtį. Didelės dalies žmonių patirtis buvo labai panaši. Ir dauguma pakeitė ne tik savo pažiūras, bet ir gyvenimo būdą.
    Pasaulis pilnas skeptikų. Ką apie tai manote jūs?

  • Marija

    Cituoju :”Įvairiose religinėse sistemose yra celibato reikalavimas, nevedę būna ir specifinių profesijų atstovai, pavyzdžiui, mokslininkai.” Idomu, kuriu sryciu mokslininkai yra priversti laikytis celibato ydant galetu dirbti savo darba? Nelabai isivaizduoju skelbimo “ieskoma jauna destytoja, kuri turetu ne tik tureti daktaro laipsni inzinerines chemijos srity,patirties su spektrometrais, bet ir buti netekejus, bei kitaip issizadeti pasaulietisko gyvenimo – jokio fizinio imtymumo ar seimyninio isipareigojimo)” Na, Tomai, tikiuosi pamokysi mane apie tuos mokslininkus celibatininkus, kuriems tai yra privaloma specialybes dalis.

    Jei kalba apie zmones kurie savo noru pasirenka celibata (suzadetiniai pries vestuves, vienisi tevai, gyjantis nuo priklausomybes asmuo arba tiesiog “nes as taip noriu”), tai yra visai kas kita.

    Suprantu, kad kunigai celibato laikosi, nes is ju to yra reikalaujama ir/arba savo noru. Laisva valia celibato laikosi yvairus zmones del yvairiu priezasciu, taciau kiek as zinau, celibatas yra reikalavimas yra tik kunigams ir vienuoliams, -ems. Velgi, tikiuosi mane pataisysit.

  • Simona

    Laba diena, kalba apie celibatą man iškarto sukelia šypseną. Turiu artimų žmonių, kurie yra kunigai, taip dar daugiau sužinau apie visą šį luomą. Vien mūsų parapijoje per pastaruosius metus pasikeitė keli kunigai, vienas turėjo draugę, kurią vadino pussesere, kitas šiuo metu turi du vaikus. O tokių atvejų patikėkit žinau šimtus. Kalbant apie tradicijas, taip žmonėms tai yra įprasta, tačiau pažiūrėkite į senus žmones, kaip jie piktinasi kunigų nuklydimais ir kaip stebisi, kodėl kunigams neleidžiama tuoktis, tuo tarpu kai evangelikų tikėjime tai leidžiama. Išties ar kunigas visuomenei nerodytų didesnių vertybių sukūręs nuostabią šeimą, o ne kartais akivaizdžiai deklaruodamas DRAUDŽIAMUS santykius? Pati turiu panašios patirties. Turiu draugą, kuris stojo į kunigus, jis tikrai turi pašaukimą, jo vieta būtent čia, tačiau jis turi ir mane, žmogų, kurį myli. Ir ką jam dabar rinktis, jei mato save tik kunigu, tačiau nori turėti ir žmogų šalia?

  • Is tokiu graziu kalbu apie celibata, kaip raso Tomas ar papilde Gabriele, manau, realybeje nemenkas snipstas isejes :). Pritariu Simonui, kad pakankamai daug Lietuvoje yra kunigu turinciu vaiku ir neoficialiu zmonu. O gi nuvaziuokite i mazesnius miestelius ar kaimus, kiek ten zmones pripasakos apie kunigus ivairiu dalykeliu ir kiek jie ten romaniuku yra prasuke :). Tokie pvz.zmones atkrato ir nuo baznycios ir nuo Dievo, geriau jau saziningai gyven. Daug grazesni pvz. yra tu dvasininku, kuriems galima tuoktis ir kurie sukuria grazias seimas ir yra pavyzdys kitiems.

  • Simonai

    Tegul draugas baigia svaičioti apie kunigystę ir gyvena ormalų gyvenimą. Bet jei bėga į seminariją, tai gal nemyli?

  • ortodoksija arba mirtis

    Kodėl niekas nekalba apie celibato istoriją Rytų ir Vakarų Bažnyčiose? Ką žinote apie Elviro Sinoda (apie 306m) ir popiežių Benediktą VIII ir 1022m Sinodą Pavia? Beje dar vienas svarbus susirinkimas – Antrasis Laterane 1139m. O Tridento Susirinkime svarstyti kunigų konkubinato klausimai? Pasidomėjus, gerbiamieji, suprastume vieną dalyką (galbūt klystu) – su laisve rinktis buvo kovojama daugiau nei 500 metų ir tam įtakos turėjo kuo įvariausios, bet ne dvasingiausios priežastys.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes