KO SKRUZDĖS MOKO EKUMENIZMĄ?
Matyti tikrovę kitaip

KO SKRUZDĖS MOKO EKUMENIZMĄ?

Pasibaigė dar viena Maldos už krikščionių vienybę savaitė. Vieniems ji buvo tik eilinė pareiga, kitiems – papildoma liturginė bei maldos praktika, bet yra ir tokių, kuriems ši malda – nesumeluoto širdies troškimo pareiškimas. Tačiau ekumenizmas susiduria su rimtomis konfesinio siaurumo problemomis, kurios neleidžia autentiškai atsiliepti į krikščionių vienybės imperatyvą.

Kai prabylama apie krikščionių vienybę, pirmoji reakcija, su kuria tenka susidurti, kad tai – iliuzija, neįgyvendinamas dalykas. Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių tiek daug, jų doktrinos tokios skirtingos, o jų tradicijos tokios svarbios, kad rodos kalbėti apie kažkokį susijungimą yra paprasčiausiai naivu. Todėl natūralu, kai žodis „ekumenizmas“ kelia nevilties bei bejėgiškumo jausmus.

Kita paplitusi nuostata – svarbiausia išlaikyti savo konfesinę tapatybę. Tai – saugumo jausmo kalba, kai bijoma prarasti kai ką esmingo, todėl nedaromi jokie žingsniai į priekį, kurie bent kiek grėstų  įprastiems mąstymo bei elgesio modeliams. Tuomet žodis „ekumenizmas“ palieka abejingus.

Tačiau egzistuoja ir įsitikinimas, kad kitų krikščionių pažiūros yra eretiškos, naujaamžiškos arba pagoniškos. Šiuo atveju „dialogas“ su kitos konfesijos išpažinėju yra suvokiamas tik kaip galimybė „pertempti“ netikėlį į savo vienintelės Bažnyčios gretas. Tokiam mentalitetui žodis „ekumenizmas“ kels tik susierzinimą.

Šios nuostatos yra vyraujančios tarp krikščionių, ir tai paaiškina, kodėl ekumeninis judėjimas nūdien yra toks inertiškas ir stagnuojantis. Juk būti „ekumenistu“ nepatogu, net šiek tiek kvailoka, nes tai reiškia, jog tiki neįmanomais dalykais, kad į kitus nežvelgi per įtarinėjimų prizmę, jog esi atsikratęs konfesinio teisumo pozicijos. Ir tai nėra lengva, nes reikia nuolat  pranokti save, peržengti mąstymo ribas ir šablonus.

Tad ekumenizmas yra rizika bei iššūkis. Kitaip tariant, ne patys maloniausi išgyvenimai, kurių žmogus instinktyviai vengia. Todėl tik antgamtinės malonės įkvėptas krikščionis ryžtasi rimtai priimti ekumenizmo pareigą. Ji reiškia, kad reikia praplėsti širdį, o tai įmanoma tik meilės dėka. Todėl dar 1920 m. Graikijos Stačiatikių Bažnyčios galva, Atėnų arkivyskupas Chrizostomas Papadopulas yra pasakęs: „Deja, dogminė vienybė sunkiai pasiekiama, tad ji neturėtų būti išankstinė sąlyga, nes vienijimasis krikščioniškosios meilės perspektyvoje gali išlyginti kelią į vienybę.“

Toji meilė nėra polėkis ar malonūs žodžiai, bet nuolatinis įdirbis ir dažnai išoriškai nevaisingas. Tikroji meilė visada žvelgs į kito naudą, plėšys savo egoizmą, kantriai ties tiltus tarp nesusieinančių krantų. Akivaizdu, kad jos stokojama ekumeninėse pastangose, nes apsiribojama tik mandagiomis šypsenomis ir politinio pobūdžio kalbomis.

Šios meilės ir turėtų išprašyti maldos už krikščionių vienybę. Be jos visos apeigos, pamokslai ir renginiai yra prėski. Ji – ta druska, kuri mūsų santykiams suteikia skonio. Be jos ekumenizmas tėra dar viena politinė veikla, kurių ir taip apstu bažnytiniame gyvenime.

Pabaigai – „vietoj moralo“ istorija su dvigubu dugnu. Prie Raudonosios jūros krantų buvo įsikūręs vienas vienuolynas, kuriame gyvenimas jau seniai tekėjo nuobodžiai, buvo bespalvis ir nykus. Galiausiai vieną dieną vienuolyno vyresnysis ilgai ir atidžiai žiūrėjo į skruzdėlių gyvenimą. Jis pamatė, kaip išradingai jos kaupė savo atsargas. Ir tuomet jo liūdesys dingo. Jis susikvietė vienuolius ir jiems tarė: „Broliai, mums reikia sugalvoti kažką naujo mūsų gyvenime. Jei krikščionys praras savo išradingumą, pasaulis bus pasmerktas mirti.“

Jei ekumenizmas nebus išradingas ir kūrybingas kaip meilė – jis mirs. O su juo ir krikščionybė atrodys apgailėtinas reiškinys, išskydęs keliasdešimties tūkstančių bažnyčių pavidaluos.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes