KO SIEKIA RUSIJOS AGRESIJA PRIEŠ GRUZIJĄ?
Matyti tikrovę kitaip

KO SIEKIA RUSIJOS AGRESIJA PRIEŠ GRUZIJĄ?

Gruzija kraujuoja. Ji, atsargiai stebint pasaulio galingiesiems, yra okupuojama. Nors Gruzijos teritorinis vientisumas pripažįstamas tarptautinės bendrijos, tačiau Pietų Osetijos ir Abchazijos žemėse stovi rusų tankai, šarvuočiai ir kariai, o virš likusios Gruzijos teritorijos skraido Rusijos karinė aviacija su „dovanėlėmis“ jos gyventojams…
Tokia nūdienos pasaulio tikrovė, kad vienos šalies agresija prieš kitą vykdoma nebaudžiamai, vyksta nepaskelbtas karas. Žinoma, dabartinė padėtis yra natūrali išdava daug metų Rusijos vykdytos politikos, kurią 1992 metais įtvirtino Dagomyso susitarimai tarp Rusijos ir Gruzijos. Jie leido į Pietų Osetiją įvesti vadinamuosius taikdarius – mėlynaisiais šalmais pasidabinusius Rusijos karius. Taip Pietų Osetijoje susiformavo tiesiogiai Rusijos palaikomas režimas, jos gyventojai tapo Rusijos piliečiais, o pati Rusija išsaugojo dominuojantį statusą Kaukazo regione.
Visgi pats svarbiausias klausimas: kam naudingas šis konfliktas? Rusija per osetinus nuolatos šį konfliktą planavo ir provokavo. To ženklas buvo rugpjūčio 3 d. pompastiška vaikų evakuacija į Rusiją, kas reiškė, jog konfliktas buvo planuotas iš anksto. Po to prie Pietų Osetijos buvo telkiami Rusijos tankai, o kai Gruzija reagavo, ant Cchinvalio pradėjo kristi rusų bombos, kad iš Gruzijos būtų galima vaizduoti agresorę…
Toks įvykių scenarijus. Akivaizdu, jog Rusija dėl konkrečių priežasčių norėjo šio karo. Kokios jos? Visų pirma buvo aišku, kad Rusijos „taikdarystė“ Pietų Osetijoje yra fikcija, kad ji turės anksčiau ar vėliau pasitraukti iš šios zonos. Dabar ji galės teigti, jog jos buvimas čia yra būtinas, užtikrinant jos piliečių saugumą.
Taip bus galima įrodyti, kad galimas Gruzijos stojimas į NATO ar ES yra nonsensas. Juk panašaus konflikto atveju NATO turėtų įsikišti ir apginti savo narę. Akivaizdu, jog NATO viršūnėse niekas nenori panašaus scenarijaus, tad po šių įvykių Gruzijos narystė Šiaurės Atlanto bloke atrodo iliuzinė.
Dabar aišku, kad balandį vykusiame NATO viršūnių susitikime Bukarešte jos dalyvės nieko Gruzijai negarantavo. Pasakymas: „Šios šalys (Ukraina ir Gruzija) taps NATO narėmis“, nenumačius datos suteikti Narystės veiksmų planą, tereiškė nenorą „teptis rankų“. Maža to, labiau pastebimas NATO įsipareigojimas Gruzijos atžvilgiu galėjo būti ta apsauga, kuri būtų išgelbėjusi Gruziją nuo agresijos. Tad tradicinis Vakarų neryžtingumas ir ištižimas, nuolatinis nuolaidžiavimas Rusijai yra viena priežasčių, kodėl apskritai jos karinė galia peržengė visas ribas. Pasinaudojusi Vakarų diplomatijos bestuburiškumu, Rusija suspėjo sukelti konfliktą, kuris Gruzijos planus tapti NATO nare nukelia neapibrėžtai ateičiai.
Be to, Rusija pademonstravo, kad ji tebėra šeimininkė Kaukaze. Ne veltui Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas prabilo apie istorinį Rusijos vaidmenį šiame regione. Gruzija klupdoma ne tik kariniu, politiniu, bet ir ekonominiu požiūriu. Bombarduojama jos infrastruktūra, pažeidžiami ryšiai, pagaliau tik beprotis galės ryžtis artimiausioje ateityje joje investuoti.
Rusijos agresijos tikslas yra ir Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio pašalinimas iš valdžios ir labiau „sukalbamos“ vadovybės atsiradimas. Karas turi sukelti gyventojų nepasitenkinimą, nepasitikėjimą Saakašviliu kaip visų nelaimių priežastimi. Todėl Rusijai reikalingas ilgesnis karas, tai paaiškina ir Vladimiro Putino žodžius, jog karas vyks iki „logiškos pabaigos“.
Ar Gruzija gali išpešti naudos iš šio karo? Šioje situacijoje būtent Gruzija yra agresijos auka, tai ji nuolatos turės priminti tarptautinei bendrijai. Ji turės ir galės siekti, kad Pietų Osetijoje ir Abchazijoje būtų įvestos tikros, o ne fiktyvios tarptautinės taikos palaikymo pajėgos. Beje, kalbama apie tai tik tuo atveju, jei Gruzija išlaikys teritorinį vientisumą ir valstybingumą. Juk V. Putinas Vladikaukaze nedviprasmiškai pareiškė: „Šie veiksmai sudavė smūgį Gruzijos teritoriniam integralumui ir labai pakenkė Gruzijos valstybingumui.“
Deja, Rusijos agresija nesulaukė tarptautinės bendrijos adekvačios reakcijos. Tai reiškia, kad ateityje įmanomi bet kokie scenarijai, kuriuos rašo Kremliaus strategai. Juk jiems nesvarbu nei tarptautinė teisė, nei tokios vertybės kaip taika, demokratija, laisvė. Pagaliau matome, kad tie scenarijai įsikūnija tikrovėje. Jei tarptautinė bendrija neduos deramo atkirčio Rusijos agresijai, tuomet mažai abejonių, kad nuo Moldovos galutinai bus atplėšta Padnestrė, o nuo Ukrainos – jos rytinės teritorijos. Ir kokios garantijos, kad ir mūsų šalies link nesitiesia dvigalvio rusiško erelio nagai?

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes