KAS TAS VATIKANO II SUSIRINKIMAS?
Matyti tikrovę kitaip

KAS TAS VATIKANO II SUSIRINKIMAS?

Vatikano II Susirinkimo tėvai

Lietuvos viešojoje erdvėje vis pasigirsta balsų (net katalikų kunigų) koneveikiančių Vatikano II Susirinkimą. Sakoma, kad šio Susirinkimo vykdytos reformos “pasikėsino į Bažnyčios mistagoginę ir tradicinę prigimtį bei struktūrą, todėl jos “reformuotoji” dalis pamažu išsigimsta ir miršta”, kad dabartinė katalikybė esanti “Revoliucijos pagimdyta”, kad jis į Bažnyčią įleido pasaulio dvasią ir pan. Deja, apie Susirinkimą platūs mūsų katalikų sluoksniai žino menkai, tad susidaro erdvė įvairiausioms spekuliacijoms.

Pranašiška Jono XXIII intuicija

Vertėtų pastebėti, kad pats Susirinkimo sukvietimas tapo dideliu netikėtumu. Pagal tūkstantmetę tradiciją susirinkimai Bažnyčioje yra kviečiami tik esant svarbiam reikalui. Du prieš tai buvę susirinkimai vyko sunkiomis aplinkybėmis. Štai Tridento Susirinkimas, užsitęsęs aštuoniolika metų (1545–1563), ieškojo kovos būdų su protestantų Reformacija ir sutvirtino katalikybės doktrinas. 1869–1870 m., monarchijų žlugimo ir nacionalinių valstybių kūrimosi epochoje, vykęs Vatikano I Susirinkimas pasmerkė modernizmą ir paskelbė popiežiaus neklaidingumo dogmą.

Kai 1959 metų sausio 25-ąją palaimintasis popiežius Jonas XXIII prie šv. Pauliaus katedros kryžiaus kelio metu, praėjus tik 90 dienų nuo jo išrinkimo popiežiumi, paskelbė žinią apie visuotinio Susirinkimo sušaukimą, Bažnyčiai negrėsė jokios erezijos ar skilimai. Pats popiežius Jonas XXIII neretai savo aplinkai sakydavo, kad Susirinkimo idėja jam kilo kaip staigus Šventosios Dvasios įkvėpimas.

Nenuostabu, kad jau tuomet ši mintis susidūrė su nepritarimu. Štai “L’Osservatore Romano”, Šventojo Sosto oficiozas, paskelbė ne popiežiaus kreipimosi Šv. Pauliaus bazilikoje tekstą, o tik Valstybės sekretoriato trumpą komunikatą. Skandalinga, bet metus Vatikano dienraštis neužsiminė apie numatomą Susirinkimą.

Romos kurijos vardu kardinolas Tardini pasaulio vyskupams išsiuntinėjo laišką su klausimu, ko jie lauktų iš tokio susirinkimo. Kaip pastebi savo knygoje “Vatikano paslaptys” Bernard’as Lecomte’as: „Tačiau didesnė dalis atsakymų nepateisino lūkesčių, buvo konformistiniai, pernelyg pagarbūs, pataikaujantys Romos valdžiai, neprilygstantys popiežiaus minčiai. Daugelis reiškė nuoširdų norą pašalinti Bažnyčios atsilikimą šiuolaikiniame pasaulyje, bet siūlė tiktai technines pataisas, gana tolimas pranašiškai Jono XXIII intuicijai.”

To laiko komentatoriai šitai aiškino gana paprastai: jau nuo seno visi šitie vyskupai buvo įpratę atsakinėti į Šventojo Sosto siunčiamus raštus ir kardinolo Tardini laišką palaikė dar vienu klausimynu. Kas iš jų galėjo pagalvoti, kad Susirinkimas įgaus tokią radikalią kryptį?“ Vis dėlto įžvalgusis popiežius gerai matė Bažnyčioje vyravusią sąstingio, pasitenkinimo savimi, rigorizmo atmosferą. Bažnyčia atrodė kaip pasaulio jėgoms neįveikiamas bastionas, tiesos monopolija, autoritariškai hierarchų valdoma klusni kaimenė.

JAV teologas Bruce’as L. Shelley savo veikale „Church History in Plain Language“ („Bažnyčios istorija paprasta kalba“) piešia tokį vaizdą: „Tradicinis Romos Bažnyčios įvaizdis, didžiąja dalimi sukurtas Tridento Susirinkimo, buvo neįveikiama tvirtovė, sauganti nuo sekuliarizacijos, modernizmo bei individualizmo jėgų. Tarp jos sienų žmonės galėjo jaustis saugūs ir pelnyti išganymą, nes čia jie galėjo rasti nesikeičiančias Dievo tiesas, tikrą Mišių auką bei popiežiaus neklaidingumą.“

Pasaulis ir visuomenė keitės, tad katalikybė nebegalėjo likti tokia kaip buvus, besiremianti tradicijomis, formalizmu ir drausme. Tai gerai suprato popiežius Jonas XXIII ėmęsis iniciatyvos atnaujinti Bažnyčios gyvenimą.

Prisitaikyti prie dabarties

Susirinkimas startavo 1962 m. spalio 11-ąją, surinkęs iki šiol neregėtą 2540 dalyvių skaičių. Popiežiaus Jono XXIII atidarymo kalba nubrėžė aiškias Susirinkimo gaires. Joje nuskambėjęs itališkas žodis aggiornamento tarsi įkūnijo Susirinkimo dvasią. Ši sąvoka yra plačiai naudojama ir gali reikšti ne tik „atsinaujinimą“, bet ir „prisitaikymą prie dabarties“ ar „metodų modernizaciją“. Taip tapo apibrėžta Susirinkimo kryptis: ne skelbti naujas dogmas, tobulinti doktriną, bet atnaujinti Bažnyčios gyvenimą ir pastoraciją.

Jau nuo pradžių Susirinkimo tėvai pasidalijo į dvi aiškias „konservatyviųjų“ ir „progresyviųjų“ stovyklas. Praktiškai kiekvienu klausimu šios dvi grupės turėdavo skirtingus požiūrius, bet prieidavo vieningos nuomonės. Po dešimt dienų užsitęsusių debatų ir derybų buvo sudaryta dešimt komisijų dokumentų ruošimui.

Neplanuotai Susirinkimas užsitęsė virš trejų metų, buvo surengtos keturios sesijos, nes Susirinkimo tėvai aktyviai dalyvavo diskusijose ir ruošiant dokumentus. Pertraukoje tarp pirmos ir antros Susirinkimo sesijos mirė popiežius Jonas XXIII ir katalikiškas pasaulis nerimaudamas laukė, ar naujas pontifikas tęs toliau Susirinkimą. Tačiau 1963 m. birželio 21-ąją popiežiumi buvo išrinktas aktyvus Susirinkimo dalyvis, intelektualus kardinolas Giovanis Battista Montinis, pasirinkęs Pauliaus VI vardą. Naujasis popiežius nedvejodamas pratęsė savo pirmtako iniciatyvą.

Susirinkimo metu buvo priimta 16 įvairaus pobūdžio ir apimties dokumentų (4 konstitucijos, 9 dekretai, 3 deklaracijos), kurie stipriai pakeitė Katalikų Bažnyčios veidą. Šie dokumentai ir nutarimai nėra kažkoks naujas mokymas ar naujoviška teologija, bet juose atsispindi tūkstantmetės tradicijos įžvalgų ir įsiklausymo į šiuolaikinio pasaulio reikmes sampyna. Susirinkimo dokumentuose gausiai cituojamas šv. Tomas Akvinietis, Bažnyčios tėvai ir mokytojai, ankstesnių Susirinkimų nutarimai. Tad jis organiškai įsikomponuoja į daugiametę Bažnyčios tradiciją.

Ko mokė Susirinkimas?

Svarus Susirinkimo nuopelnas yra jo mokymas apie Bažnyčios santykį su šiuolaikiniu pasauliu. Iš pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ matome, kad Bažnyčia teigiamai bei su viltimi žvelgia į šį pasaulį, mokslinę–techninę pažangą. Ji siūlo ne konflikto ar atsiribojimo, bet dialogo bei bendradarbiavimo kelią.

Krikščionis neturi ir negali izoliuotis nuo pasaulio skaudulių, problemų, iššūkių, bet yra kviečiamas aktyviai dalyvauti Bažnyčios misijoje. Ginti žmogaus asmens orumą, jo neliečiamybę, gerbti jo įsitikinimus ir liudyti jam tiesą apie jį patį yra vienas pagrindinių Bažnyčios uždavinių. Todėl Susirinkimas paskelbė daug diskusijų sukėlusią deklaraciją apie tikėjimo laisvę, kuri skelbė, kad niekas tikėjimo srityje negali būti verčiamas elgtis prieš savo sąžinę. Žmogui paliekama teisė ir laisvė pačiam rinktis religinius bei moralinius įsitikinimus, kuriais jis nori vadovautis, bet pabrėžiama jo prigimtinė pareiga ieškoti tiesos.

Pagaliau Bažnyčia pirmiausia suvokiama ne kaip hierarchinė piramidė, bet kaip apie Švč. Trejybės slėpinį susitelkusi bendruomenė, o regima hierarchija suteikia struktūrą šios bendruomenės gyvenimui ir patarnauja jos narių pašventinimui.

Susirinkimo atlikta liturginė reforma išryškina šį bendruomeninį Bažnyčios modelį, kai Dievo tauta susirenka apie altorių ir savo kalba klausosi Dievo žodžio, dalyvauja liturgijoje bei švenčia Eucharistiją. Susirinkimas primygtinai paskatino tikinčiuosius priimti šv. Mišių metu komuniją. Mišių liturgija savo kalba, dažna komunija, yra didieji Susirinkimo vaisiai, kuriais nūdien gali naudotis kiekvienas tikintysis.

Žinoma, kad tokios Susirinkimo nuostatos buvo ir yra ne visiems priimtinos, tačiau Susirinkimo vaisingumas yra akivaizdus.

Leidus vietoje lotynų kalbos liturgijoje vartoti nacionalinę, tikintieji sąmoningiau dalyvauja Mišių aukoje, pagyvėjo parapijų gyvenimas, permąsčius Bažnyčios misiją pasaulyje išaugo krikščionių aktyvumas dalyvaujant visuomeninėje bei socialinėje veikloje. Be to, posusirinkiminė Bažnyčia praturtėjo naujomis ir dinamiškomis tiek vienuolių, tiek pasauliečių bendruomenėmis, kuriose skiriamas ypatingas dėmesys Šventajam Raštui ir kontempliatyviai maldai, šiuolaikinio pasaulio evangelizacijai.

Priešiškumas Susirinkimui gali būti tik ten, kur katalikybė suvokiama kaip karinga ideologija, kultūrinė bei liaudies tradicija, kur jo dokumentai neanalizuojami. Juk nežinojimas yra puiki terpė klestėti fanatizmui, fundamentalizmui, šventeiviškumui, – viskam, kas bjauroja krikščionį.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes