KAS GRESIA NŪDIENOS KRIKŠČIONYBEI?
Matyti tikrovę kitaip

KAS GRESIA NŪDIENOS KRIKŠČIONYBEI?

Krikščionis yra nugalėtojas

Neseniai garsiojo Pew tyrimų centro (JAV) darbuotojai atliko tyrimą tarp evangelikalų bendruomenių pastorių, siekdami išsaiškinti kuo evangelikalų vadovai laiko didžiausiomis grėsmėmis krikščionybei. Dauguma respondentų (71%) atsakė, kad tai – sekuliarizacija. Kiti (67%) minėjo „vartojimo ir turto kultą”, 59% apklaustųjų pažymėjo „laisvo sekso ir smurto propagandą populiarioje kultūroje”. Tarp grėsimių atsidūrė ne tik islamas, kuris atrodo pavojingas pusei (47%) evangelikalų lyderių, bet net ir katalikybė 10% kelia grėsmę.

Suprantama, kad šios apklausos kontekstas atskleidžia protestantiškos krypties bendrijos tendencijos. Nors mūsų šalyje panašių tyrimų nevyksta, tačiau minėtoji apklausa apnuogina vieną problemą, kuri nėra svetima ir lietuviškai katalikybei. Ją būtų galima įvardinti kaip išorinis krikščionybei pavojaus ir grėsmės suvokimas.

Tai – pakankamai natūralus procesas. Juk krikščionybė gimė didžio suspaudimo, priešiškų religinių sistemų, svetimos kultūros akivaizdoje. Ji buvo negailestingai persekiojama ir naikinama ne tik savo užgimimo aušroje, bet ir vėlesnės istorijos tarpsniais. Jos skausmingas įžengimas į istorijos areną simboliškai aprašomas didingoje Apreiškimo Jonui vizijoje: nėščia, dejuojanti, gimdymo skausmus kenčianti, apsisiautusi saule, moteris, ugniaspalvio slibino akivaizdoje pagimdo berniuką (plg. Apr 12, 1-5).

Galime teigti, kad nūdienos krikščionys išgyvena būseną tarsi istorijos ratas grįžtų atgal, kai Romos imperijos sistema bandė sutraiškyti, ką tik gimusios Bažnyčios daigus. Beveik du šimtmečius vykstanti sekuliarizacija, pasireiškusi kaip institucinis procesas, aiškiau apibrėžiantis atskiras Bažnyčios ir valstybės valdžios sferas, visuomenės atsiribojimu nuo antgamtinių įsitikinimų, įvykių ir reiškinių interpretavimo jų perspektyvoje, tapo rimtu iššūkiu moderniai krikščionybei. Pagaliau prisiminkime režimus, kurie pasitelkę ateizmą vykdė krikščionių persekiojimus ne blogiau už Neroną.

Tad susidurimas su išoriniu priešu yra tartum užprogramuotas krikščionio prigimtyje. Tačiau iškyla klausimas, ar konfrontacija, budėjimas apkasuos yra apibrėžiantis krikščionio tapatybę? Juk tai smarkiai pastebima ir nūdienos lietuviškoje katalikybėje, kuri vis labiau įgauna kariaujančios Bažnyčios pavidalą. Suprantama, kad egzistuoja visa eilė visuomenėje eskaluojamų klausimų, kuomet Bažnyčia priversta įspėti apie pasekmes, kurios prasilenkia su Evangelijos tiesa.

Tačiau kovos dvasia neapleidžia ir svarstant tokius klausimus, kurie nėra evangelinės žinios svarbos. Pavyzdžių ieškoti toli nereikia. Neseniai visuomenėje vyko diskusijos dėl bažnyčios prie  Kryžių kalno statybos. Pačiame jų įkarštyje pasirodė Šiaulių vyskupijos kurijos laiškas, kuriame tikintieji buvo raginami „susitelkti bendram tikslui“ ir palaikyti bažnyčios statybos idėją, o nepritariantieji jai vaizduojami kaip „priešiškos Katalikų Bažnyčiai“ jėgos.

Taip antraeilės reikšmės tikėjimo atžvilgiu klausimas, paverčiamas tikinčiųjų ir“sekuliarų“ kova. Tokios tendencijos liūdina, nes krikščionybė kovojanti su paveldosaugininkais, roko muzikantais, homeopatiniais vaistais yra pasmerkta tapti ideologija, o ne gyvenimą dovanojanti žinia. Kas, kaip liudija Bažnyčios istorija, įvyko ne kartą ir atnešė skaudžias pasekmes.

Popiežius Benediktas XVI yra pareiškęs, kad Bažnyčios priešas yra jos viduje, o ne išorėje. Būtent čia, kuomet prarandamas budrumas, krikščionybė paverčiama etikos ir kultūros sistema,  o Dievas sukišamas į Prokrusto lovą, išsikraipo jos esmė ir tikrasis turinys.

Tačiau krikščionis yra nugalėtojas, nes jame slėpiningai glūdi Kristaus pergalė per Kryžių. Vilties knygoje, Apreiškime Jonui, aprašomas baltas žirgas ir ant jo raitelis, kurs išjojo kaip nugalėtojas, kad dar nugalėtų (Apr 6, 1-2) Šis Kristaus simbolis kviečia tikėti Jo pergalė mūsų bei Bažnyčios gyvenime.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • apie gresmes

    kaip visdelto gerai, kad apie gresme baznyciai is vidaus pasake popiezius. net jei taip butu pasakes kas nors kitas, na, tarkim – Tomas. tai butu uzmetytas akmneim. (Baznycios tarnu rankomis).popieziaus gi neurmetysi. o siaip tai reikia didelio budejimo ir maldos, kad kunigai ar vyskupai nepaverstu Baznycios ar atskiru parapiju ar kitu baznytiniu organizaciju, veiklu (tarkim, sarvojimo sales, del ko net viliniuj zmogzudyste neseniai buvo…) savo UAB’ais ar PI (personalinem imonem). sekuliarus zmones daznai vadina Baznycia dideliu UAB. kas baisiausia, tiesos tame pasakyme yra, nors anksciau galvojau kad tai pliauskalai ir tiek. ir ypac, kad Baznycioj nera demokratijos – sudaromos salygos autoritarizmui

  • Ramūnas Labanauskas

    Tikėjimo išpažinimu, t.y. vienareikšmiškai suformuluotais teiginiais besiremianti bendrija – Bažnyčia – ir negali būti demokratiška. Būtina žmonių grupė, kuri kontroliuotų ar laikomasi tikėjimo išpažinimo. Vis dėlto, Kristus juk atėjo tam, kad išlaisvintų mus iš kūno ir dovanotų amžinąjį, dvasinį gyvenimą. Visais laikais Bažnyčioje vyko kova tarp tų, kurie Evangeliją suprato paraidžiui ir tų, kurie aiškino ją dvasiškai. Ateitį turi tik dvasinis aiškinimas. Tik taip atsiras daugiau tarpusavio pasitikėjimo, mažės autoritarizmo. Bet tam reikia drąsiau permąstyti Bažnyčios istoriją ir reabilituoti tuos, kurie buvo nepagrįstai nuvertinti ar net pasmerkti Bažnyčios galingųjų.

  • Vladas

    Visas “šventas” krikščioniškasis humanizmas ir įvairiausios jo
    interpretacijos atsimuša į jo pagrindinį postulatą – “Dievą ant kryžiaus” iš vienos pusės ir į biologinį instinktą – būti, išlikti,
    neišnykti – iš kitos. Pirmoji pusė – absurdas, o antroji irgi apsieina be mąstymo. Taip yra mindžiojama žmogaus esmė – protingumas. Bet dialektika negailestinga: tik protinga būtybė gali būti ir kvaila. Bet kokia mistika yra šio kvailumo apraiška. Ne norai, o protas turėtų būti gyvenimo vadovu.

  • VLADAS

    Ant kryžiaus – “Dievas”? Jo “Tėvas” – vampyras? Pardavimo – atpirkimo turgus? Jeigu protingumas – žmogaus esmė, tai ar verta jį nukryžiuoti?
    O gal laikas jau suvokti karčią tiesą, kad amžinas – tik laikinumas. Bet “šventiems” egoistams vieno gyvenimo neužtenka – kaip ir keturkojams, ir net šimtakojams. Štai kodėl Kristus yra “gyvenimo duona”, užgeriama prie altoriaus dar ir jo “krauju”… Vargšai vampyrai, po kurių
    žemėje lieka tik nulis…

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes