KALĖDOS – DIEVAS YRA SU ŽMOGUMI
Matyti tikrovę kitaip

KALĖDOS – DIEVAS YRA SU ŽMOGUMI

Visas Jėzaus gyvenimas, pradedant gimimu, yra Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas

Biblijoje Samuelio Antrojoje knygoje skaitome pasakojimą, kaip karalius Dovydas kreipėsi į  pranašą Nataną, siūlydamas statyti Viešpačiui buveinę. Mat karalius Dovydas gerai žinojo, kad aplinkinėse tautose religinis kultas vykdavo pompastiškai, didžiulėse šventyklose. Pranašas Natanas entuziastingai sutiko tokį sprendimą. Tačiau naktį pranašas apreiškimo metu išgirdo retorinį klausimą monarchui: „Argi tu man pastatysi Namus gyventi?“ Negana to, Viešpats jam pareiškia, kad jis pats padarys Dovydui namus. Jis pažada palikuonį, kuris „pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“ (2 Sam 7, 1–17).

Praėjus keliems dešimtmečiams Jeruzalėje vis vien iškilo šventykla. Tačiau Natano regėjimas tapo pagrindu vėlesnėms teologų, pranašų ir dvasinių lyderių kartoms teigti, kad Dievas pranoksta šventyklos ribas, o kankinys diakonas Steponas tvirtins: „Aukščiausiasis negyvena rankų darbo būstuose“ (Apd 7, 48).

Toks pirmojo diakono teiginys išreiškia ankstyvosios krikšionybės tikėjimą, kad Natano  pranašystė išsipildė Jėzaus Kristaus asmenyje. Žmogus tapo tuo šventnamiu, kuriame įsikūrė Dievas. Tai aiški nuoroda į tai, kad Dievas atpažįstamas žmoguje; jo nepritekliai, varganumas, žaizdos tampa susitikimo tarp Dievo ir mūsų vieta. Būtų klaida reliatyvizuoti Dievą žmogui, pastarąjį padarant visa ko matu, tačiau nevalia nepastebėti, kad Kalėdų įvykis sutelkia mūsų dėmesį ties žmogaus tragedija ir didybe.

Evangelijų autoriai stengėsi įrodyti, kad visas Jėzaus gyvenimas, pradedant gimimu, yra Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas. Evangelistas Matas savo pasakojime apie Jėzaus gimimą skelbia, kad jis išpildo ir Izaijo pranašystę: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Čia mums atskleidžiama pati Kalėdų slėpinio esmė. Dievas yra su žmonėmis.

Prieš kelias dienas popiežius Pranciškus kalbėjo: „Dievas pasivadina mūsų vardais. Mūsų vardai tampa Dievo pavarde. Jis, mūsų Dievas, rašo istoriją su mumis, jis pasivadina mūsų vardais ir, kas svarbiausia, leidžia mums rašyti istoriją. Mes rašome malonės ir nuodėmės istoriją, o Dievas eina mums iš paskos. Tai Dievo nuolankumas, Dievo kantrybė, Dievo meilė. Toks yra mūsų Dievas. Jis panoro dalintis mūsų prigimtimi, jis ją priėmė iš savo Motinos. Mes verkiame iš džiaugsmo: tiek meilės ir gerumo, mes džiaugiamės turėdami tokį Dievą. Jis džiaugiasi galėdamas su mumis dalytis savo gyvenimu.“ Todėl jis nėra tolimas ir paslaptingas visatos Architektas, „suprojektavęs“ šį pasaulį ir palikęs jį savieigai, bet artimas Asmuo, besidalijantis su žmogumi  bendryste ir gyvenimu, aktyviai jame dalyvaujantis.

Biblija teigia: „Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės?“ (Įst 4, 7). Šis Dievo artimumas įgauna ypatingą išraišką, kai žvelgiame į Betliejaus Kūdikį. Įsikūnijimo trajektorija galėjo būti visiškai kitokia, kitoks galėjo būti ir žmogaus išgelbėjimo scenarijus, tačiau jis prasidėjo nuo žmogaus, nuo piemenų draugijoje besiraičiojančio ir verkiančio kūdikio.

Nuo peržengtos ribos, kurią Dievui užbrėžia religingo žmogaus sąmonė ties šventyklos durimis ir sienomis. Peržengdamas šias ribas Dievas įsteigia naują santykį su žmogumi, kurį mums ir skelbia Kalėdų nakties įvykis.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes