KAIP RINKAU PARAŠUS
Matyti tikrovę kitaip

KAIP RINKAU PARAŠUS

Mėgstu šventes praleisti prasmingai. Tačiau Gegužės 1-oji kažkoks nesusipratimas sovietinėje sistemoje išaugusiam žmogui. Juk jei nesi kairysis, tai ji sukelia nemalonių prisiminimų, o kitu atveju – sovietinę nostalgiją. Beieškodamas būdo, kaip pagerbti valstybės nustatytą šventę, nusprendžiau su bičiuliu prisidėti prie piliečių iniciatyvinės grupės parašų rinkimo akcijos, kad būtų persvarstytas atominės elektrinės įstatymas. Tad beliko patraukti prie darbo žmogaus engėjos „Maximos“ ir ten pasidėjus savadarbę agitacinę medžiagą medžioti nepritariančiųjų parašus.
Pro šalį plaukė atsipalaidavę, besiilsintys žmonės. Akivaizdu, kad jiems, besidžiaugiantiems pavasariu, kažkokie „Leo“, komplikuoti įstatymai, politinės peripetijos nerūpi. Tai – toli, kažkur „ten“. Žmogus toks jau yra, kad puola kovoti, kai jam labai blogai. Kas pasakys, jog gyvename blogai, kai iš „Maximos“ išeiname apsikrovę pirkinių maišais? Tikriausiai lietuviai į gatves eis, kai krepšinio rinktinė Pekine blykstelės, bet ne reikšti nepasitenkinimo įstatymais. Ne veltui pro šalį dviračiu prašvilpęs vyresnio amžiaus vyriškis mestelėjo: „Be reikalo vargstat, vyrai!“
Sunku pasakyti, kas yra „be reikalo“, o kas reikalinga. Tik tos kelios valandos, praleistos gatvėje, leidžia bent šiek tiek išvysti mūsų visuomenės veido bruožus. Ir tai yra ne tik abejingumas. Dauguma, reiškusių savo valią parašais, žinojo, ką daro ir kodėl taip elgiasi. Tačiau šis žinojimas yra virtęs dideliu nepasitikėjimu parlamentarais, politikais, valdžia.
Tačiau vien tik nepasitikėjimu situaciją apibūdinti būtų pernelyg paprasta. Žmonės jaučiasi užgauti, neįvertinti, paniekinti. Juk priimant tokius visai tautai lemtingus sprendimus, kaip, pavyzdžiui, įstatymas dėl „Leo LT“, jų nuomonės niekas neatsiklausė. Tokią nuoskaudą, pojūtį, kad esi nereikalingas, nesvarbus, o tavo nuomonė nieko verta, puikiai iliustruoja vieno vyruko reakcija, kai jis, pasirašęs reikalavimą persvarstyti įstatymą dėl atominės elektrinės, numojęs ranka šūktelėjo: „Vis vien š… bus!“
Čia norisi prisiminti taiklią pastabą iš Prezidento Valdo Adamkaus metinio pranešimo:

„Visuomenės branda auga daug greičiau nei mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis. (…) Tai džiugina ir leidžia didžiuotis augančia pilietine visuomene ir jos laimėjimais. Tačiau neduoda ramybės klausimas: ar ne žmonių išrinktieji turėtų būti šio pilietinio judėjimo priešaky? Juk piliečių pasitikėjimas valstybe, įsitraukimas į jos viešąjį gyvenimą ir grįžtamasis politikų dėmesys bei gebėjimas patenkinti piliečių lūkesčius – būtina sąlyga, kad valstybė būtų stipri.“

Gal reikėtų patikslinti – žmonių išrinktieji ne tik nėra pilietinio judėjimo priešakyje, bet viską daro, kad šį judėjimą stabdytų. Juk net piliečių iniciatyva persvarstyti Seimo priimtus įstatymus yra smarkiai apribota. Sutikime, surinkti 50 000 parašų nelengva, o ką kalbėti apie 300 000, kurių reikia, jei nori inicijuoti referendumą…
O kur dar žmonių nenoras patikėti savo asmens kodą pasirašant panašaus pobūdžio dokumentuose? Juk „lietrytinė“ žiniasklaida pasistengė įbauginti žmones, kad jų tapatybės duomenis taip ir tyko nugvelbti piktavaliai. „Įstatymai griežti“, – tarstelėjo mano bičiulis besipiktinantiems, jog jie turi palikti savo tapatybės duomenis. „Kai kam griežti, o kai kam – ne“, – replikavo, ką tik pasirašęs vyriškis. Ir jo sarkazme glūdi karti tiesa. Juk ten, kur gali pasireikšti piliečių valia, šis pasireiškimas apkraunamas įvairiausiomis taisyklėmis bei nuostatomis, o „išrinktieji“ dėl savo statusų šioje šalyje gali viską…
Visgi ne vienas tądien sutikęs pasirašyti žmogus, kuris nežinojo savo asmens kodo, grįždavo su anais „skaičiukais“, kad tik išreikštų savo valią, kad bent taip parodytų, jog jis nenori būti atominio sfinkso valdomos viešpatijos baudžiauninku. Ir tai teikia vilties, kad egzistuoja pasipriešinimas oligarchinei sauvalei, ir ne jai, bet būtent šiam sveikam pradui priklauso ateitis.
Kaip ir viltingai nuteikia jaunos, šviesių veidų poros, šeimos, kurios stabtelėdavo prie mūsų parašų rinkimo „štabo“. Suprantamas šių žmonių troškimas, kad jų dar negimę ar tik pradėję augti vaikai gyventų neslegiami nesuvokiamų įsipareigojimų naštos. Tai viltis, kad gal kitą sykį mes su savimi nebeleisime šitaip pasielgti.
Tikriausiai dėl tokios vilties verta, nors ir žinai, jog vėl pritrūks nedaug, pastovėti gatvėje per šventę, kurios nemoki švęsti. Kad tik visi nesusipratimai virstų viltimis.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes