KAIP IŠGYDYTI TAUTOS TRAUMĄ?
Matyti tikrovę kitaip

KAIP IŠGYDYTI TAUTOS TRAUMĄ?

Kaip ir kasmet Gedulo ir vilties diena primena, kad 1941 metų birželio 14–ąją sovietiniai okupantai pradėjo masinius gyventojų trėmimus į Sibirą. Pagal įvairus apskaičiavimus, tada iš šalies buvo išvežta apie 20 000 žmonių. Tai tik sausi istoriniai faktai, bet už jų slypi tikrovė, kuri taip ir lieka „neišrišta“.

Kodėl taip galima manyti? Visų pirma būtų pernelyg paprasta (ir pavojinga!) palikti šios dienos minėjimą tik tremtiniams ir jų vaikams, būtų pernelyg banalu apsiriboti ašarų liejimu, akmeniniais veidais valstybės vyrų pasakytomis kalbomis.

Kad ir kaip nemalonu, bet vertėtų pripažinti, jog yra nemažai politikų, visuomenės veikėjų, eilinių piliečių, kurie norėtų, kad būtent kalendorine puse viskas ir baigtųsi.

Juk 1941-ųjų birželis yra susijęs su kiekvienu iš mūsų ir palikęs ryškų pėdsaką. Ne veltui sykį LTV laidoje „Savaitės atgarsiai“ sociologas Artūras Tereškinas yra sakęs, jog trauma yra lietuvio tapatybės bruožas. Drįsčiau teigti, kad ši trauminė patirtis itin stipri buvo 1941 metų birželio 14–ąją. Nors praėjo septyni dešimtmečiai, bet ji niekur nedingo ir vis glūdi mūsų tautos kolektyvinėje pasąmonėje.

Ir ši trauminė patirtis mūsų visuomenėje pasireiškia įvairiais pavidalais bei reiškiniais. Kartais susidaro įspūdis, kad mes bėgame nuo jos, norime ją pamiršti. Kartais tuo skausmu mėgaujamės, didžiuojamės, norime būti aukomis. Kartais toji patirtis pasirodo baisiomis baimėmis, kai iš kažkur išnyra vergiškas nuolankumas prieš stipresnį, kentėjimas sukandus dantis, baimė pakelti balsą, nepaaiškinama anemija.

Ar tai ne aidas tos traumos, kai atėjūnai atėmė mūsų valstybę, vežė mus, plėšė ir naikino mūsų turtą, alino kraštą, o mes nesipriešinome…

Iš esmės Lietuva nebuvo išgydyta nuo šios traumos. Mes esame tik pradiniame taške, kai yra tik pripažintas įvykęs faktas, tačiau nėra išvadų ir juos skatinančių kitų svarbių žingsnių, kad tauta galėtų įgauti sveikumo. Nėra vertinimo, kodėl su mumis tai atsitiko, kokia mūsų atsakomybės dalis, kokių padarinių tai atnešė, ką mes norime iš viso šito išgauti.

Trūksta moralinio, vertybinio vertinimo, todėl liekame tik istorinio fakto lygmenyje. Tokiu atveju negali būti net kalbos apie atleidimą, įprasminimą, pozityvių dalykų ieškojimą.

Tokio vertinimo nebuvimas lemia ir tai, kad Lietuvos valstybė neturi aiškios, tvirtos ir nuoseklios pozicijos okupacinės žalos atlyginimo klausimu. Žala buvo padaryta mums, Lietuvos gyventojams, todėl svarbu suprasti, kad šis klausimas nėra susijęs tik su kompensacijų už prievartinį darbą išmokėjimu. Maža to, tai būtų lengviausias kelias, nes tai reikštų tik teisingumą.

Labiau už pinigus mums reikia rusų tautos atsiprašymo. Ji turi prisiimti kaltę už tuos įvykius, o mūsų pareiga tai jai priminti. Blogybė, kad vis dažniau pradeda atrodyti, jog vengiame šios pareigos. Esmė ta, kad nesulaukę atsiprašymo negalėsime atleisti, kurti santykių su rusais, kurie būtų grįsti orumu ir bendradarbiavimu.

Dabar norima į šią istorinę problemą žvelgti perdėm sistemiškai. Esą vežė latvius, estus, čečėnų iškraustė apie milijoną, žudė lenkų karininkus, badu marino ukrainiečius. Dėl visko kaltas monstras Stalinas ir jo klika, klasių kovos ideologija. Taip kaltė suverčiama komunizmui, beasmenei ideologijai, priduriant, kad ir toji buvo iškraipyta… Niekas už nieką neatsakingas, taip susiklostė istorinės aplinkybės.

Tai verčia nerimauti. Juk SSRS buvo įkurta Rusijos imperijos ribose ir į Baltijos kraštų okupaciją buvo žiūrima kaip į istorinės teisybės atkūrimą. Lietuva buvo (o nūdienos Rusijos ir yra) suvokiama kaip Rusijos žemė.

Tačiau, tai kas įvyko 1941 metų birželio 14–ąją, gali būti vadinama etniniu valymu, nes vietoj išvežtų lietuvių buvo atkeliami būtent rusakalbiai. Tas pat nutiko mūsų kaimynams Latvijoje ir Estijoje. Šalyje vyko intensyvi rusifikacija, rusų kultūros diegimas. Prisiminkime, kad SSRS himnas prasidėdavo žodžiais: „Laisvoji respublikų sąjunga amžiams/Tvirčiausiai Didžiosios Rusios suburta“. Tai aiškiai apibrėžia pagrindinį rusų vaidmenį SSRS.

Todėl Atgimimo laikotarpiu atsiradusį vertinimą, kad dėl Lietuvos okupacijos ir trėmimų kalta klasių kovą, pasaulinę revoliuciją propagavusi marksistinė ideologija, reikėtų peržiūrėti. Ideologija buvo tik pretekstas įgyvendinti Rusijos ekspansiją į Europą. Gal todėl neįsisąmoniname ir dabartinės Rusijos grėsmės, kai, dingus ideologijai, Rusijoje klesti revanšistinės idėjos, o Vladimiras Putinas rėžia, jog Rusija prieš nieką nekeliaklupsčiaus. Tik atminties nuskaistinimas, blaivus vertinimas, tiesus įvardijimas padėtų mums atsitiesti ir būti neslegiamiems praeities šešėlių.

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes