KAIP ATSIRADO DEVINTINĖS?
Matyti tikrovę kitaip

KAIP ATSIRADO DEVINTINĖS?

Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė minima devyntą savaitę po Velykų, todėl vadinama Devintinėmis. Jau V amžiaus Polemijaus kalendorius mini Taurės atsiradimo dieną (Natalis Calicis). Ši šventė būdavo švenčiama kovo 24 d., nes tuomet vyravo nuomonė, kad Kristus mirė kovo 25 d. Dienos skirtos ypatingiau pagerbti Kristaus Kūną ir Kraują yra minimos ir kituose senoviniuose sirų, armėnų, koptų, melchitų, Kalabrijos ir Sicilijos liturginiuose kalendoriuose. Pamaldumas Švč. Sakramentui savo apogėjų pasiekė Viduramžiais, todėl nieko nuostabaus, kad 1264 m. rugsėjo 8 d. popiežius Urbonas IV, paskelbė bulę „Transiturus”, kurioje nurodė švęsti Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę ketvirtadienį po Švč. Trejybės iškilmės. Savo bulėje popiežius akcentavo, kad dėl Gavėnios laiko rimties Bažnyčia negali Didijį Ketvirtadienį deramai švęsti Eucharistijos įsteigimo dienos, todėl šiam įvykiui paminėti reikia atskiros liturginės šventės. Kaip kitą svarią priežastį paskatinusią įvesti šią iškilmę, popiežius Urbonas IV nurodė apreiškimus, kuriuos turėjo pamaldūs žmonės. Viena iš jų buvo Belgijoje gyvenusi šv. Julijona iš Mont Cornillono. Gimusi 1193 m. Retinų vietovėje netoli Lježo, ankstyvoje vaikystėje ji neteko tėvų ir tapo Mont Cornillono augustiniečių vienuolių auklėtine. Čia ji davė vienuolės įžadus ir kiek vėliau tapo vienuolyno vyresniąja. Tačiau vienuolyno gyvenimo intrigos privertė ją palikti vienuolyną ir tapti klajokle. Šv. Julijona mirė 1258 m. balandžio 5 d. Fosso cistersių vienuolyne. Nuo jaunystės šv. Julijona pasižymėjo giliu mistiniu gyvenimu ir pamaldumu Švč. Sakramentui ir per visą savo gyvenimą propagavo idėją, kad yra reikalinga speciali šventė Kristaus Kūno ir Kraujo garbei. Šis jos troškimas peraugo į regėjimą, kuriame šventoji išvydo mėnulio pavidalo Bažnyčią ant kurios paviršiaus plytėjo viena tamsi dėmė, reiškusi tokios šventės trūkumą. Savo regėjimu šv. Julijona pasidalino su Robertu Toriečiu, tuometiniu Lježo vyskupu ir vyskupijos arkidiakonu Žaku Pantaleonu, vėliau tapusiu popiežiumi Urbonu IV. Vyskupui Robertui šis regėjimas paliko didelį įspūdį ir jo pasiūlymu vietinis 1246 metų vyskupų sinodas nusprendė, kad vyskupas turi teise savo nuožiūra švęsti šią šventę savo diecezijoje. 1261 m. rugpjūčio 29 d. Žakui Pantaleonui tapus popiežiumi atsiskyrėlė Ieva, artima šv. Julijonos draugė, taip pat pasižymėjusi uoliu eucharistiniu pamaldumu, paprašė Lježo vyskupo Henrio Golderiečio kreiptis į popiežių, kad jis padarytų šią šventę privaloma visam katalikiškam pasauliui.
Tačiau dėl įvairių politinių peripetijų (ypač Šventojo Sosto buvimo ne Romoje, o Avinjone) popiežiaus Urbono IV bulė nesusilaukė plataus atgarsio. Tik 1311 m. Vienos susirinkime pirmininkaujant popiežiui Klemensui V ji buvo patvirtinta ir nurodyta Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę švęsti visuotinai. Po truputį visoje Europoje įsigalėjo paprotys švęsti šią šventę: nuo 1306 m. Kelne, Vormse nuo 1315 m, Strasbūre nuo 1316 m., o į Anglija jis atėjo iš Belgijos tarp 1320 ir 1325 metų. Kiti popiežiai taip pat rūpinosi šios šventės populiarinimu. Antai popiežius Jonas XXII įsakė per ją viešai procesijoje nešti Švč. Sakramentą, o po šimto metų vykusiame Konstancos susirinkime popiežius Martynas V suteikė atlaidus pasninkaujantiems šventės išvakarėse ir šventinės procesijos dalyviams. Jo įpėdinis Eugenijus IV pagausino sąlygas atlaidams gauti. Nuo XIV amžiaus po Europą sparčiai pradėjo plisti Švč. Sakramento brolijos.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes