KAD KANČIOS BŪTŲ MAŽIAU
Matyti tikrovę kitaip

KAD KANČIOS BŪTŲ MAŽIAU

 

Taip XII a. statinys Brinkburn Priorija (Anglija) pasitinka neįgalius žmones.

Šįsyk pradėsiu nuo asmeninės patirties. Per Sekmines Šiluvoje teko talkinti labdaros paramos fondo „Fortuna Redux” (lot. k. „laimė grįžta“) suorganizuotose rekolekcijose neįgaliesiems. Svarbu pažymėti, kad šis fondas ir jo veikla yra pačių neįgaliųjų iniciatyva, tad ir minėtas rekolekcijas jie organizavo savo pajėgomis ir ištekliais.

Šiuo metu Lietuvoje gyvena maždaug 250 tūkst. neįgaliųjų. Nors statistiškai kas dešimtas žmogus mūsų šalyje – neįgalus, tačiau bažnyčiose, parapijų ir įvairių bendruomenių organizuojamuose renginiuose jų beveik nėra matyti. Žinoma, esama ir gražių pavyzdžių (minėtoji „Fortuna Redux“, „Tikėjimas ir šviesa“, „Betzata“), tačiau menkas neįgaliųjų dalyvavimas bažnytiniame gyvenime yra prastos pastoracijos ir sielovados požymis.

Jo šaknys – ne tik žmogiškas aplaidumas, bet ir neadekvatus bažnytinio aktyvo, situacijos vertinimas. Juk pagal šiuolaikines socialines teorijas negalia nėra bloga sveikatos būklė. Negalima dėti lygybės ženklo tarp ligonio ir neįgaliojo. Tačiau aplinka, kurioje yra daug trukdžių, riboja neįgalaus žmogaus veiklą, dalyvavimą visuomenės gyvenime. Pavyzdžiui, visuomenė gali sukurti kliūčių neįgalaus asmens funkcionavimui joje, projektuodama nepritaikytus statinius, viešąjį transportą, nesuteikdama pagalbinių, negalią kompensuojančių, priemonių, o palankesnė aplinka skatins neįgaliojo įsitraukimą į gyvenimą.

Todėl ir bažnytinės bendruomenės užduotis turėtų būti atsisakyti senamadiško požiūrio į neįgalius žmones kaip į ligonius, kuriuos reikia globoti, užjausti ir taip susirankioti papildomų balų dangiškos buhalterijos atlaidų poskyryje, bet padėti jiems dalyvauti bendruomenės gyvenime, kad jie pasijustų visaverčiais jos nariais. Tokioje perspektyvoje visokios Ligonių dienos didžiųjų atlaidų programose yra tik dar viena fasadinės katalikybės apraiška, sentimentalaus dvasingumo skatinimas.

Visų pirma turėtume dėti pastangas, kad neįgalieji būtų įtraukti į parapijų bendruomenės gyvenimą. Čia esama daugiasluoksnės problemos. Dažnai patys neįgalieji, jų šeimų nariai yra užsisklendę savo vienatvėje ir skausme, tad norint pasiekti jų širdis reikalinga pastoracinė kantrybė, išmintis ir krikščioniška meilė. Tai – dideli iššūkiai, bet Bažnyčiai visais laikais sielų gerovė buvo aukščiausias tikslas.

Tačiau tikintys neįgalieji (beje, pirmiausia turiu omenyje žmones, turinčius judėjimo negalią, nes jų gyvenimą pažįstu geriausiai) susiduria su daugybe problemų. Pavyzdžiui, dėl patekimo į pastatus kliūčių, maldos grupelių veikla, įvairūs susitikimai, maldingos kelionės jiems yra paprasčiausiai neprieinami dalykai. Ką kalbėti apie parapijos gyvenimą, jei net sakramentinė praktika ne vienam neįgaliajam yra sunkiai pasiekiama?

Juk retai Lietuvos bažnyčiose rasite įvažas į jas. Paradoksalu, bet šventovių laiptai tampa ne keliu į Viešpaties namus, o parodo žmogui jo negalią. Pavyzdžiui, Šiluvoje, kur Dievo Motinos prašoma sveikatos ir jėgų negalias patiriantiesiems bei ligoniams, be kitų (kelių) žmonių pagalbos neįgaliojo vežimėliu judantieji negali patekti nei į Baziliką, nei į Apsireiškimo koplyčią. Šiluva vis gražėja, bet vis neatsiranda lėšų įrengti visus reikalavimus atitinkančių įvažų.

Visuotinės Bažnyčios nuomonė kitokia. Popiežius Benediktas XVI posinodiniame apaštališkame paraginime „Sacramentum Caritatis“ rašė:

„Ypatingas dėmesys skirtinas neįgaliesiems; jei leidžia jų būklė, krikščionių bendruomenė turi padėti jiems dalyvauti šventime kulto vietoje. Būtina pasirūpinti, kad būtų pašalintos architektūrinės kliūtys, trukdančios neįgaliesiems patekti į šventimo vietą.“ (§58)

Gal vertėtų labiau įsiklausyti į Šv. Sosto rekomendacijas?

Beje, prieš metus Lietuvos Vyskupų Konferencijos posėdyje buvo priimtas sprendimas, kuris galėtų realiai pagyvinti neįgaliųjų eucharistinį gyvenimą. Informacinis pranešimas skelbia:

„Mišiolo nuostatai numato galimybę, kad esant svarbiam pastoraciniam būtinumui vyskupijos Ordinaras gali leisti parapijos klebonui deleguoti Komunijos dalijimą pasauliečiams. Sutarta, kad ekstraordinarinio Komunijos dalijimo klausimas paliekamas asmeniškai spręsti vietos vyskupui. Parapijų klebonai turi gauti raštišką vietos vyskupo sutikimą parinktiems ir tinkamai parengtiems asmenims leisti dalyti Šv. Komuniją esant pastoraciniam būtinumui.“

Tokie asmenys galėtų Komuniją atnešti neįgaliesiems, o prisiminus šaltą praėjusią žiemą tenka konstatuoti, kad ne tik neįgalieji, bet ir daugybė pagyvenusių žmonių liko be eucharistinio Jėzaus artumo, nes būti šaltose bažnyčiose reiškė ligą. Štai ir „pastoracinis būtinumas“, į kurį, deja, vėl neatsiliepta.

Lengva gražiai kalbėti apie kančią ir ją išaukštinti, bet ar krikščionio pareiga nėra ją mažinti pasaulyje? Juk jei neįgalus žmogus gerai jausis Bažnyčioje, kančios jūroje bus vienu lašu mažiau.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes