KĄ GALI „MAŽAS ŽMOGUS“?
Matyti tikrovę kitaip

KĄ GALI „MAŽAS ŽMOGUS“?

Trispalvė sausio 13 d.

… Trispalvė po dvidešimt trejų metų.

Metų ratas apsisuko ir vėl mūsų atmintis atgaivina 1991 m. sausio įvykius. Jau gyvename laikotarpiu, kai gimė ir užaugo karta, kuri apie anuos įvykius žino tik iš tėvų ir mokytojų pasakojimų, ši data yra tapusi valstybinių ritualų dalimi, o žuvusių vardais pavadintos gatvės.

Stebint šalies viešąją erdvę, politinį gyvenimą, socialinę tikrovę, kartais susidaro įspūdis, kad laisvės ir demokratijos idealai, vertybės, dėl kurių kovota iki mirties, mūsų visuomenėje neretai yra svetimkūniai.

Tuomet net negalėjome pagalvoti, jog praėjus dviems dešimtmečiams aukšti laisvos visuomenės idealai tampa pretekstu demagogijai, išsisukinėjimams ir dvejopiems standartams, pradedami kurti planai, kaip apsisaugoti nuo demokratijos.

Šalyje nuolatos yra niekinama piliečių, kurie mato kitokį valstybės vystymosi modelį nei politinis elitas, nuomonė. Naujausias pavyzdys – Vyriausioji rinkimų komisija daro viską, kad nevyktų referendumas dėl Konstitucijos pataisų ir Lietuvos žemės pardavimo politikos. Keli tūkstančiai „netikslių“ parašų (nors žmonių valia ir pareikšta) tampa pretekstu spjauti į trijų šimtų tūkstančių piliečių valią.

Abejingumas vertybėms pasiekė tokį mastą, kad viešai gali būti niekinami net mūsų valstybės simboliai. Štai prieš pat Laisvės gynėjų dienos minėjimus Kaune vyko grandiozinė lietuviškos popscenos apdovanojimų ceremonija M.A.M.A., kurią transliavo TV3 televizija. Skambant grupės „ŽAS” dainai „Ne kažką” į sceną įžygiavo kelios Lietuvos trispalvėmis nešinos, vadinamaisiais „stringais” pasipuošusios merginos, ant kurių kelnaičių šuoliavo Vytis. „Ryškiau meilės Lietuvai parodyti turbūt neįmanoma“, – pakomentavo numerį vakaro vedėjas Marijonas Mikutavičius.

Mes neišgirdome jokios politikų reakcijos į šią patyčių fiestą. Renginį stebėjo šalies kultūros ministras Šarūnas Birutis. Negana to, įrašytoje kalboje šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė, kad apdovanojimas už nuopelnus skiriamas grupei „Antis”. Jau pats Lietuvos prezidentės šmėžavimas komerciniame renginyje yra kažkoks nesusipratimas, kurį tik sustiprino erotiškai „patriotinis” šou. Deja, visi eilinį kartą tik mandagiai patylės?

Akivaizdu, kad skandalų ir politinių intrigų nualintas nūdienos Lietuvos pilietis tampa nebejautrus valstybės gyvenimą iš vidaus griaunančioms problemoms. Nenuostabu, nes žmonių nuomonė niekam neįdomi, tad abejingumas tampa normalia reakcija.

Kol nesikeis šalies politinė sistema, t. y. nebus keičiama rinkimų tvarka, partijų registravimo ir funkcionavimo taisyklės, valdžios formavimo principai, tol tikėtis poslinkių šalyje neverta. Pilietinės visuomenės augimas, jos kontrolė politikų atžvilgiu, politinės sistemos perstatymas, maksimalus viešumas finansuojant politikų veiklą būtų realūs žingsniai link mūsų politikos skaidrėjimo. Kitu atveju liekame fragmentiškų sprendimų akivaizdoje, kurie vargu ar atneš apčiuopiamos naudos.

Meilė Tėvynei skamba patetiškai, tačiau turėtume klausti, kiek lieka vietos patosui, kai ši meilė, kaip sausio įvykių metu, pasklinda krauju, nueina iki mirties? Iš mūsų, tikėkimės, šito pareikalauta nebus, tačiau tai nereiškia, kad galime likti tik ties abstrakčiais pokalbiais apie patriotizmą, pilietiškumą ir vertybes. Kiekvienam tenka sava atsakomybės dalis už tai, kad sausio didvyrių prieš dvidešimt metų paaukotas jaunas gyvenimas kurtų ateitį. Taip, „mažas žmogus“ negali nieko, bet gal įmanu, kad „mažo žmogaus“ mitas kada nors Lietuvoje bus paneigtas. Juk ir anie žuvusieji nuo okupantų rankos galėjo būti vadinami „mažais žmonėmis”, kuriuos istorija padarė didžiais.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • mantas

    Esminė laisvos visuomenės dalis yra laisvė. O laisvė susideda iš dviejų pagrindinių neatskiriamų dalių – nepiknaudžiavimo ja bei kitų laisvės gerbimo.

    Žemės referendumo siūlomi pakeitimai yra visiškas išsityčiojimas iš laisvos visuomenės. Pradedant tuo, kad būtų apribota žmonių laisvė disponuoti savo turtu. Beje, vienas iš dalykų už kurį žmonės kovojo Sausio 13ąją ir buvo teisė turėti savo turto bei su juo daryti tai ką nori.

    Nepatinka ŽAS – neklausyk ir nežiūrėk. Menininkai tam ir yra, kad išreikštų savo nuomonę. Ar ji kam nors patinka ar ne – čia jau kitas klausimas. Beje, vienas iš dalykų už kurį žmonės kovojo Sausio 13ąją ir buvo teisė galvoti ką nori bei už tai nesulaukti “reakcijos” iš viršaus.

    Yra du tipai visuomenės santvarkų. Vienose žmonės nurodinėjama kaip elgtis, kitose ne. Kovo 11 ir Sausio 13 buvo virsmo iš nurodinėjančios į nenurodinėjančią santvarką pradžia. Bet tiek Žemės referendumas, tiek nepasitenkinimas ŽAS koncertu ir “reakcijų” ieškojimas panašiau į tą kitą santvarką, nei į Sausio 13osios dvasią.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes