KĄ ATSKLEIDĖ TŪKSTANTMEČIO RENGINIAI?
Matyti tikrovę kitaip

KĄ ATSKLEIDĖ TŪKSTANTMEČIO RENGINIAI?

Lietuva iškilmingai, entuziastingai ir pompastiškai atšventė savo tūkstantmečio jubiliejų. Jo šventimas verčia dar sykį prabilti apie mūsų švenčių kultūrą ir tradicijas, klausti apie jos ištakas ir kilmę. Ar Tūkstantmečio renginiai, turėję atskleisti lietuvišką dvasią ir savastį, pasiekė savo tikslą? Pagaliau, ar jubiliejinių renginių organizatorių parinkti akcentai tikrai atspindėjo jos prasmę bei turinį?
Viena vertus, tautiečiai gana aktyviai dalyvavo renginiuose, nepaisydami sunkmečio žmonės buvo džiaugsmingai ir šventiškai nusiteikę. Verta pažymėti, kad tauta entuziastingai palaikė iniciatyvas, kurios net nebuvo įtrauktos į oficialią Tūkstantmečio renginių programą. Be abejo, ryškiausias pavyzdys – jachtos “Ambersail” sugrįžtuvių iš pasaulinės odisėjos proga įvairiose vietose vykęs Tautiškos giesmės giedojimas.
Kita vertus, kartais būdavo sunku suprasti, ką Lietuva švenčia. Atrodytų, viskas paprasta: prieš tūkstantį metų baltų žemėse kankinio mirtį patyrė benediktinų vienuolis Brunonas iš Kverfurto, o aprašant jo žūties aplinkybes buvo paminėtas ir Lietuvos vardas. Kad ir kaip būtų tragikomiška, taip glaudžiai su mūsų kraštu susijusi asmenybė šiomis dienomis beveik nebuvo minima. Jam neatsirado vietos ir Respublikos prezidento Valdo Adamkaus iškilmingose kalbose.
Nors Lietuvos vardo paminėjimas yra tiesiogiai susijęs su krikščioniškais šaltiniais, praktinių sąsajų su krikščionybe, išskyrus šv. Mišias Katedroje, kaip ir nebuvo. Tik birželį mišrios komisijos, kurioje aptariami valstybės (atstovaujant Vyriausybės kancleriui ar premjerui) ir Katalikų bažnyčios bendradarbiavimo klausimai, posėdyje nutarta kreiptis į Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkciją prie Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarijos su prašymu įtraukti informaciją apie Lietuvos vyskupijose organizuojamus renginius, skirtus Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejui, į interneto tinklalapį www.lietuva1000.lt; taip pat į atitinkamas savivaldybes su prašymu bendradarbiauti su Katalikų bažnyčios Lietuvoje vyskupijomis organizuojant renginius, skirtus Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio jubiliejui. Beje, kalbama apie renginius, kurie valstybės iždui nekainuoja nė lito.
Įspūdį, kad švenčiame ne krikščioniškos eros užuomazgas Lietuvoje, o vienuolio nugalabijimo iškilmes, sustiprino Dainų šventės režisūra. Ji buvo persunkta senovės baltų religijos elementų, o, pavyzdžiui, katalikiško giedojimo ar tautodailės elementams, palikusiems ryškų pėdsaką tautos kultūriniame pavelde, Dainų šventės repertuare ir stilistikoje vietos nebeliko. Ką kalbėti apie “kantičkas”, Kalvarijų giesmes, jei mūsų partizanų kurtos dainos, kuriose atsispindi okupuotos tautos skausmas, neskambėjo šventinėje programoje…
Galėtume tarti, kad baltų religijos, pagoniškų ritualų demonstravimas yra kultūrinio lygmens. Tačiau folkloro dienos “Žemynėle, žiedkelėle” programoje randame “Ąžuolo, Upės, Akmens, Kalno lankymo apeigą”. Pagal režisierių koncepciją, tai “savotiška piligriminė kelionė”, kurioje numatytus objektus “savarankiškai gali lankyti visi norintieji, turintieji laisvo laiko ir ką jiems ištarti, paaukoti”. Čia vyko ąžuolo meldimas, atnašavimas upei, kalno meldimas… Dienos organizatoriai taip apibrėžė apeigos tikslą: “Objekto lankymas – tai kreipimasis ne tik į šį konkretų ąžuolą, upę, akmenį ar kalną, bet ir į kitus žinomus, reikšmingus ir net į visus tos pačios prigimties dalykus Lietuvoje.” Kaip matome, religinio matmens (panteizmo) tokioje programoje apstu.
Belieka viltis, kad Dainų šventės dalyviai ir žiūrovai tokias apeigas suvokė tik simboliškai. Tačiau ar tai nereiškia, kad baltiškas, pagoniškas religingumas yra eksponuojamas kaip kažin kokia tautinė vertybė? Tai keista, nes mes net tiksliai nežinome baltiškos pagonybės vaizdo, kadangi baltai neturėjo raštijos, tad vadovaujamės paprasčiausia restauracija. Kaip ir istoriniu požiūriu žvelgiant, pavėluotas mūsų protėvių įsiliejimas į krikščioniškąją civilizaciją reiškė visokeriopą Lietuvos atsilikimą nuo likusios Europos. Tad kuo didžiuojamės taip intensyviai eksponuodami pseudopagonybę?
Kitas klausimas, kodėl Dainų šventės organizatoriai laikosi tokios taktikos. Tenka manyti, kad mūsų kultūrinis elitas niekaip neatsinaujina, vis tebėra gajos iš sovietinių laikų paveldėtos fasadinės kultūros apraiškos, kurioms, deja, tokios šventės kaip tūkstantmečio jubiliejus tampa galimybe pasirodyti, o pseudopagoniški elementai yra palanki medžiaga fasadiniams renginiams lipdyti, užpildant vertybinius vakuumus.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • Stengiausi pasižiūrėti Dainų šventę per kompiuterį… Atvirai pasakius, aš irgi tą patį pagalvojau… Kodėl mes jau tokie dideli pagonys? Gal dėl to, kad lietuviams vis dar nepatogu tikėti į Dievą, eiti į bažnyčią, melstis (tai liko įdiegta nuo tarybinių laikų), bet sykiu, nepatogu būti ir atvirais ateistais… Nors… gal mums tiesiog kitaip nebeišeina, kitaip nemokam… Juk niekas iš mūsų net nežino, kaip galėtų būti švenčiama kitaip… Kažkaip kitaip… Jo…

  • Naujokas

    Pagoniskos tradicijos ir kultura ydomesne ir liecia Lietuva daug giliau nei krikscioniskosios.

  • Aš jau geriau šoksiu ir dainuosiu dainas apie pagonybę, nei krikščionybę.

    Pripratau, kad Lietuvoj beveik visi renginiai turi būti susijęs bent truputėlį su religija. Tad jei jau reikia vaizduoti, kad tiki pasakėlėmis – kodėl gi nepasirinkus įdomesnes pasakėles?

    Aš, kaip ateistas ( galbūt netgi antiteistas ), džiaugiuosi, kad žmonės Lietuvišką tradiciją kažkaip sieja su pagonybe. Kodėl? Todėl, kad niekas rimtai nežiūri į pagonybę. Retas, kuris tiki Perkūnu ir t.t. O su krikščionybe būtų visai kitaip. Tad pagonybė šiuo atveju toks “saugus” taškas.
    Jei šventės būtų krikščioniškos – tikriausiai daugumoje nedalyvaučiau. Jei būtų griežtai ateistiškos – tikintieji sukeltų šurmulį. Na, o dabar nei krikščioniškos, nei ateistiškos. Tad ir konflikto tarp abiejų pusių nėra. 🙂

  • jonas

    Brunono pasekėjai piktinasi, kad nežiūrint jų pastangų baltų kultūra dar gyva. Gyvename laisvoje Lietuvoje. Jūsų pirmtakų sugalvoti raganų degininmo laikai praėjo. Gaila ir nejauku ponas Viluckai, kad mūsų protėvių dvasia dar gyva ir vėl kalba per jaunąją kartą?

  • šiaip esu Kristaus, o ne Brunono pasekėjas, o tos vadinamosios protėvių dvasios sunku aptikti, nes laikai nebe tie ir lietuviai kiti.

  • sdf

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes