JŪS TURITE TIESĄ ANT LEDO, O AŠ – ANT UGNIES
Matyti tikrovę kitaip

JŪS TURITE TIESĄ ANT LEDO, O AŠ – ANT UGNIES

„Dvidešimt keturi ekumeniniai vadovai patogiai įsitaisę sėdėjo aplink mane. Jie buvo mane pakvietę, kad papasakočiau jiems apie sekmininę patirtį ir sekmininkų judėjimą. Manęs prašė būti visiškai atviram <…>. Septyniasdešimt penkias minutes liejau iš savo širdies viską, ką man davė Dvasia <…>. Tada manęs paklausė <…>: ‘Pasakykite, koks skirtumas tarp mūsų ir Jūsų. Mes, kaip ir Jūs, cituojame tuos pačius Raštus, ir vis dėlto, kai sakote šiuos žodžius, jie skamba taip skirtingai. Mes, kaip ir Jūs, sakome tuos pačius dalykus, tačiau Jūsų žodžiuose, atrodo, slypi gilesnė prasmė. Jūs nepasakėte nieko, su kuo mes norėtume nesutikti, ir vis dėlto kažkas, regis, yra aiškiai skirtingo’ <…>. Aš atsakiau: ‘Ponai, lyginti nemalonu, ir nenorėčiau įžeisti kieno nors jausmų ar orumo. Bet tiesa, mano nuomone, tokia: Jūs turite tiesą ant ledo, o aš – ant ugnies’“. Ir jis paaiškino: „Kadangi kalbėjome apie Žodžio kūną, leiskite vaizdžiai paaiškinti, ką turėjau omenyje. Gyvenu Dalase, Teksaso valstijoje, kur kartais būna labai karšta. Norėdami išsaugoti maistą, turime sušaldyti jį į ledą. Kai kainos palankios mes paprastai perkame pusę jautuko. Taigi, tada žinau, kad šaldytuve guli labai geras kepsnys. Jeigu kas nors iš jūsų mane aplankytų, norėčiau jums tokį kepsnį pasiūlyti. Tarkime, aš paimu jį iš šaldytuvo ir įdedu į lėkštę prieš jus; ar galėtumėte jį valgyti? Be abejo ne. Jis juk sušalęs į ledo gabalą. Bet mes galėtume nustatyti faktus:jo svorį, vitaminus. Žinome iš kokio mėsininko jis pirktas, kokioje fermoje buvo užaugintas. Tad nesunku būtų sužinoti jo veislę, amžių ir taip toliau. Tada galėtume konstatuoti, kad suvalgę kepsnį numalšintume alkį. Tačiau po pusvalandį trukusios diskusijos apie kepsnį jis dar tebebūtų žalias, o mes – alkani. Mūsų protai būtų prisotinti informacijos, tačiau kepsniu dar nebūtų pasimėgauta.

Ką gi dabar darysime? Kažką juk reikia daryti, kad mėsa taptų valgoma ir faktai – realybe. Aš atiduodu ją žmonai. Nesidomėdama apie šią mėsą surinktais faktais bei informacija, ji paprasčiausiai padės ją ant ugnies. Už kelių minučių iš pasikeitusio kvapo kiekvienas žinos, kad čia kažkas kepama. Mano mažasis sūnus įbėgs vidun ir sušuks: ‘Mama, koks puikus kvapas, aš mirštu iš alkio.’ Mus visiems bus patiektas puikiai iškepęs kepsnys. Mano sūnui, nors nieko nežinančiam apie mūsų nustatytus faktus, jis labai skanus. ‘Ponai, – tada pasakiau, – jeigu išimsite didžiąsias Evangelijos tiesas iš savo teologinių šaldytuvų ir pakaitinsite jas ant Šventosios Dvasios ugnies, Jūsų Bažnyčios apvers pasaulį aukštyn kojom’“.

David Du Plessis. The Spirit Bade Me Go. Plainfield/NJ. London, 1970, p. 17-18.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • senė

    Jauti, kepamo kepsnio besiskleidžiantį kvapą, kyla apetitas 😉 O sušalęs kepsnys, juk ne kvapas…, tad ir apetito nėr, tam, ko nėr.

  • danielius

    geras straipsnis

  • Virginija

    Ačiū, Tomai. Sekmininkų vardu.

  • na taip…

    Tik manau tai nera vien sekmininku nuopelnas…zinau nemazai kitu konfesiju dvasininku,kurie ta tikejimo lauziuka kurena savo veikloje ir gyvenime.Taip kad cia daugiau asmenybes ir tikejimo,bei jo skleidimo suvokimo klausimas.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes