JOLITA VILUCKIENĖ: „DIDŽIAUSIA GYVENIMO IR DIEVO DOVANA – MEILĖ“
Matyti tikrovę kitaip

JOLITA VILUCKIENĖ: „DIDŽIAUSIA GYVENIMO IR DIEVO DOVANA – MEILĖ“

 

Laikraščio “Vakarinė Palanga” korespondentė Livija Grajauskienė paėmė interviu nuo Jolitos. Štai kas gavosi.

„Gyvenimas man suteikė dvi dovanas. Pirmoji – meilė Dievui. Antroji – Dievo siųstoji meilė Tomui“, – sako Klaipėdos universiteto dėstytoja, socialinių mokslų daktarė Jolita Viluckienė. 

Nepasitikėjo savimi 

Galima sakyti, jog Dievo siųsti ženklai Jolitą lydi nuo pat gimimo. Šimtaprocentine palangiške save vadinanti moteris gimė, kaip pati sako, dabartinėje klebonijoje. Nuo pat vaikystės auga ir gyvena mylimame mieste, kurio į jokį kitą nekeistų.

Baigusi V.Jurgučio vidurinę mokyklą Jolita nebuvo apsisprendusi, kur stoti, ką studijuoti, kokią specialybę rinktis. Besiklausant šių metų gegužę socialinių mokslų daktarės disertaciją sėkmingai apsigynusios moters sunku patikėti jos žodžiais, kad po mokyklos baigimo ji netikėjo savo jėgomis ir nemanė galėsianti siekti aukštojo išsilavinimo. „Pirmūnė nebuvau, tačiau ir prastų pažymių neturėjau. Bet mokytojai – žinoma, kalbu ne apie visus – buvo įvarę nepasitikėjimo savimi kompleksą“, – prisimena Jolita. Ir čia pat priduria iki šiol geru žodžiu mininti mokyklos direktorę Laimutę Benetienę, kuri buvo pedagogė, mokanti padrąsinti ir pasidžiaugti mokinio sėkme. 

Tapo buhaltere

Pirmoji Jolitos studijų vieta – Klaipėdos aukštesnioji žemės ūkio mokykla, kurioje ji studijavo buhalteriją ir įgijo finansininko – ekonomisto specialybę. „Pamenu pirmąsias mokslo metų dienas – sėdžiu ir galvoju: ką aš čia veikiu?“- šypsosi pašnekovė. Bet  ši specialybė labai pravertusi – kai su bičiuliais įkūrė Rekolekcinio veikimo organizaciją ji sužiūrėdavo visų projektų finansines dalis. Pravertė ir tai, kad besimokydama čia įgijo vairuotojo pažymėjimą. Jis pragulėjęs stalčiuje daugiaunei dešimtmetų, tačiau labai pravertė, kai prieš porą metų Jolita ir Tomas įsigijo automobilį. „Dabar esame mobilūs ir gana laisvi. Didžiulis džiaugsmas, kad galime abu kartu kur nors važiuoti – kad ir netoli. O apvažiavome jau kone visą Lietuvą, aplankėmeLatvijosVentspilį, šią vasarą su draugais buvome Austrijoje. Matyt, ir šios studijos buvo tam tikras Dievo ženklas, kad čia gautos žinios ir įgūdžiai bus reikalingi gyvenime. Dievo man skirto plano dalį matau ir tame, kad po pirmojo kurso neįstojau į valstybės finansuojamą vietą Vilniaus universitete, ir tame, kad visa, ko išmokau, pravertė“. 

Studijavo teologiją 

Po pirmųjų studijų Jolita sako ieškojusi darbo, bet po kurio laiko pajutusi, kad labai nori mokytis toliau. Visąlaik kirbėjo mintis apie socialinio darbo studijas, tačiau vis dar netikėjo, kad gali į jas „įkibti“. Antroji mintis – studijuoti teologiją. „Gal negražu taip sakyti, tačiau tikybos mokytoja savęs neįsivaizdavau. Stodama į Kretingos šv. Antano religijos studijų institutą iškart galvojau apie magistrantūrą“, – prisipažįsta moteris, pridūrusi, kad šiomis studijomis labai džiaugiasi. Dėstytojai buvę puikūs, be to, studentus globojo broliai pranciškonai. Gerąją instituto dvasią ji ypač įvertino įstojusi į magistrantūrą Klaipėdos universitete – ten atmosfera buvusi visai kitokia: didžiulė konkurencija tarp studentų, kova už save.

„Už tai, kad aš dabar esu čia ir pati mokau studentus esu itin dėkinga civilizacijų istorijos dėstytojui Raimondui Kazlauskui. Pamenu patį pirmąjį jo vestą seminarą, kuriame turėjau pristatyti darbą apie viduramžių žmogaus pasaulio matymą ir suvokimą. Labai jaudinausi, juolab kad dar nuo vidurinės mokyklos laikų sunkiai žodžiu formuluodavau tai, ką galvoju. Po seminaro dėstytojas pasakė: „Jūs turite talentą išreikšti savo mintis“, – pamena Jolita.

Įgijo daktaro laipsnį 

R.Kazlausko žodžių padrąsinta studentė, baigusi studijas Kretingoje, įstojo į Klaipėdos universitetą ir baigė socialinio darbo magistro studijas. Paraleliai ji dirbo Kretingos moterų centre,  kaip ekspertė dalyvavo „Equal“ projekte dėl neįgaliųjų reintegracijos į darbo rinką. Įgijusi magistro laipsnį  liko dirbti asistente sociologijos katedroje, į kurią ją pakvietė docentė Sigita Kraniauskienė, vėliau paskatinusi stoti į doktorantūrą. Sėkmingai praėjusi atestacinę komisiją Jolita pateko į valstybės finansuojamas studijas Lietuvos socialinių tyrimų centre, kur po ketverių metų apsigynė daktaro disertaciją tema  „Judėjimo negalią turinčių asmenų fenomenologinė gyvenamojo pasaulio analizė“.

„Rinkausi temą, artimą širdžiai, juolab kad ji dar nebuvo deramai nagrinėta – pasakoja J. Viluckienė. – Motyvacija paprasta: akademinėje literatūroje randame labai daug įvairiausių tyrimų apie neįgaliuosius, kurie pateikiami iš „sveikųjų“, vaikštančiųjų pozicijos. Negalios neturintys asmenys yra linkę už neįgaliuosius viską numatyti ir nuspręsti, ko jiems reikia ir kaip jie turi gyventi. Aš norėjau atskleisti žmonių su negale gyvenimo tikrovę, vidinį pasaulį, parodyti, kaip pats vežimuke sėdintis žmogus suvokia save visuomenėje, kaip jis priima savo neįgalų kūną, kokie jo santykiai su vaikštančiais žmonėmis ir kaip jis pats norėtų, kad visuomenės nariai jį suprastų ir priimtų – kokie turėtų būti tie pažinimo ir supratimo tiltai tarp sveikųjų ir neįgaliųjų. Juk kuo geriau sveikieji pažins neįgaliuosius, tuo mažiau jų bijos ir vengs, mažiau bus išankstinio priešiško nusistatymo jų atžvilgiu“.

Trūksta tolerancijos ir supratimo 

Dešimt metų kartu su nuo vaikystės raumenų atrofija sergančiu ir neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiu šalyje žinomu publicistu, vertėju, interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ ir dienraščio „Lietuvos žinios“ apžvalgininku Tomu Vilucku gyvenimo keliu kartu einanti Jolita pripažįsta, jog mūsų visuomenėje labai trūksta tolerancijos ir supratimo neįgaliesiems. Gal čia pasireiškia neišprusimas, gal – nesupratimas ir iš dalies nenoras jų suprasti, gal – tam tikras tamsumas, kai žmonės linkę gyventi vadovaudamiesi stereotipais apie negalę turinčius žmones.

„Nekart gyvenime susidūriau su skaudinančiu požiūriu, jog jeigu žmogus rateliuose, tai jis – lyg antrarūšis pilietis, lyg žemesnės vertės būtų. Atsieit iš jo negali tikėtis nieko kito, tik išmaldos ir pagalbos prašymo. Neva jis esąs nelaiminga likimo auka. Rašydama disertaciją ir  kalbėdama su respondentais ne iš vieno girdėjau pasakojimus, kaip pasikeitė jų gyvenimas, kai po traumos teko persėsti į vežimėlį. Ir jeigu žmogus sugebėjo įveikti savo negalę, nesusitapatino su visuomenės jam primetama negalios stigma, jis pradeda kitaip matyti pasaulį, gyventi čia ir dabar, džiaugtis kiekviena diena. Jis tampa turtingesnis, o jo gyvenimas – turiningesnis. Tačiau, žinoma, yra ir tokių, kurie savosios stigmos nepranoksta ir gyvena nelaimėlio gyvenimą“, – dalijosi pastebėjimais J.Viluckienė. 

Susipažino šventoriuje 

O kaip likimas suvedė ją su Tomu? „Su abiems broliais – Tomu ir Mariumi – susipažinome Palangos bažnyčios šventoriuje per švento Roko atlaidus. Vėl – Dievo ženklas…“, – prabyla Jolita.- Jie abu mane sužavėjo savo vidine laisve. Tada, 1997-aisiais, aš lankiau parapijos jaunimo maldos grupę, Tomas mane pakvietė į savąją. Taip – per Dievą ir per maldą – pradėjome bendrauti.“

Pamažu bendravimas persikėlė ir į brolių namus, kuriuose visada buvo jauku, šilta, linksma, pilna pačių įvairiausių žmonių – nuo solidžių verslininkų iki visai nesolidaus įvairias priklausomybes turinčio jaunimo.

Jolita ir šiandien dėkinga vidurinėje mokykloje tikybą dėsčiusiam kunigui Rolandui Karpavičiui – jis joje atgaivinęs pirmosios Komunijos metu gautąją tikėjimo dovaną, o Dievas jai suteikęs dar vieną dovaną – Tomą.

„Esu konvertitė, atsivertusioji, – sako moteris. – Paauglystėje blaškiausi ieškodama gyvenimo prasmės ir jos nemačiau: gyveni, valgai, dirbi, kad valgytum, valgai, kad dirbtum – negi tik toks tikslas? Troškau tikros meilės, tokios, kaip romanuose rašo… Visų pirma meilę atradau santykyje su Dievu: jis mane myli, ir myli iš tikrųjų. Kai atradau Dievą ir jo meilę, jis man padovanojo gyvenimo meilę – Tomą, su kuriuo pažinau tikrąjį meilės slėpinį, koks tik gali būti tarp dviejų žmonių“.

„Esame lamingi“ 

Jolita su Tomu santuokoje – jau septyneri metai. O iki tol – keletas metų draugystės. „Prakalbėjome tūkstančius valandų, jis man buvo ir sielos draugas, ir brolis, ir dvasinis autoritetas. Visąlaik žavėjo jo vidinis gilumas, absoliutus pozityvumas, ir, jei galima taip pasakyti, vertikalus vidus – jis nepargriūva, neinkščia, nedejuoja, yra tiesus ir tvirtas. Glausdavausi prie jo ir jausdavausi atsirėmusi į tikrą stiprią moralinę sieną – o juk to moteriai labai labai reikia“, – paklausta, kuo ją patraukė Tomas atskleidė Jolita.

Tris metus pradraugavę, pasak Jolitos, kaip pora, jiedu pajuto: arba reikia kurti šeimą, arba skirtis. Būti kartu ir tuo pat metu ne kartu daugiau nebeįmanoma. Taip neįmanoma, kad net skauda.

Tačiau trukdė pačios elementariausios buitinės problemos: pinigų stoka, nebūta nei vietos kur gyventi, nei reikalingos kompensacinės technikos, su kurios pagalba Jolita pajėgtų Tomą įkelti į neįgaliojo vežimėlį. Padėjo draugai ir Tomo tėvai.

„Ir vėl sulaukėme Dievo ženklo. Gal net ne ženklo, o švelnaus pastūmėjimo vienas prie kito: nebijokite, eikite ir būsite laimingi. Taip ir yra“, – sako Jolita Viluckienė.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • “Būti kartu ir tuo pat metu ne kartu daugiau nebeįmanoma. Taip neįmanoma, kad net skauda”, – man gražiausiai nuskambėjęs straipsnio akordas, atskleidžiantis tikrąjį, didelį jausmą. Straipsnis – šiltas, mielas, įkvepiantis. Nuostabios ir Jolita, ir jos mintis išguldžiusi Livija.

  • kukulis

    >> Pamenu patį pirmąjį jo vestą seminarą, kuriame turėjau pristatyti darbą apie viduramžių žmogaus pasaulio matymą ir suvokimą.

    Ar būtų galima tą darbą kur nors paskaityti?

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes