JĖZUS KRISTUS ANT KRYŽIAUS PRISIMINĖ KIEKVIENO MŪSŲ VARDĄ
Matyti tikrovę kitaip

JĖZUS KRISTUS ANT KRYŽIAUS PRISIMINĖ KIEKVIENO MŪSŲ VARDĄ

Jėzaus Kristaus asmenyje matome, jog mirtis nėra paskutinis žodis,

Ligita Sinušienė

Kodėl krikščioniškasis pasaulis jau daugiau nei 2 tūkstančius metų švenčia Kristaus prisikėlimą? Kodėl Jis turėjo mirti ir prisikelti? Apie tai kalbamės su dvasininku – Palangos klebonu Mariumi Venskumi – bei žurnalistu Tomu Vilucku.

Seniausia krikščionių šventė

Paprašytas žodžiais atskleisti tikrąją šventų Velykų prasmę, Palangos klebonas M. Venskus aiškino: „Tai – istorinis įvykis Jėzuje Kristuje, kuris viso pasaulio kančią, nuodėmę ir mirtį priėmė ant savęs ir kryžiaus. Jo mirtis ir prisikėlimas simbolizuoja tai, kad kiekvienam iš mūsų savo gyvenimo kančioje įmanoma ištverti, nes Viešpats Jėzus Kristus tai jau iškentėjo. Ir ši žinia – ne tik paguoda, bet ir išganymas, kad baigę šio gyvenimo kelionę turime galimybę pasirinkti“.

Dvasininkui antrino ir T. Viluckas: „Velykos – pagrindinė ir seniausia krikščionių šventė. Šią dieną minime Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Ir tai nėra naujų etikos normų deklaravimas. Krikščionybę nuo kitų religijų skiria būtent tai, kad jos akcentas yra asmuo, kuris save vadino Dievo sūnumi. Joks kitas religinis lyderis apie save to nekalbėjo“.

Mirė už mūsų nuodėmes

Kodėl Jėzus Kristus apskritai turėjo mirti? „Jėzus Kristus, būdamas ant kryžiaus, turėjo kiekvieno mūsų vardą ir mūsų gyvenimą. Jis nemirė už abstrakčią bevardę minią, – pabrėžė M. Venskus. – Jam, kaip avinėliui, reikėjo už mus numirti, kad Jo krauju būtų nuplautos kiekvieno mūsų nuodėmės, kančios ir skausmas, nes atpildas už nuodėmę, kurios nė vienas nepajėgiame išvengti, yra mirtis. Dievas taip įvykdė žmonijos atpirkimą iš mirties, kaip auką atsiųsdamas savo paties Sūnų“.

„Prisikėlimo ir mirties vieno nuo kito negalima atskirti, – mintimis dalijasi T. Viluckas. – Dėl to krikščionys ir mini Didįjį Penktadienį – Jėzaus Kristaus nukryžiavimo dieną. Mirties slėpinys tuo svarbus, kad kiekvienas žmogus miršta, tad ir Viešpats prisiima mirtį. Tačiau svarbiausia, kad Jėzaus Kristaus asmenyje matome, jog mirtis nėra paskutinis žodis, paskutinė stotelė“.

Toliau – mūsų atsakas

Ar po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo kiekvienas žmogus savaime yra atpirktas iš nuodėmių bei kančių? „Dievas įvykdė tobulą atpirkimą, bet žmogus, turėdamas laisvą valią ir pasirinkimą, turi tai realizuoti savo asmeniniame gyvenime, išreikšdamas savo norą priklausyti Kristui. Jo kraujas pralietas, o toliau – jau mūsų kelias, mūsų atsakas į Jo atpirkimą. Tai išreiškiame asmeniniu apsisprendimu sekti Kristumi bei dalyvaudami šventuose sakramentuose, kuriuose kartu su žmogumi dalyvauja pats Viešpats. Sakramentai yra gyvas, realus prisilietimas prie Dievo“, – kalbėjo dvasininkas, pabrėždamas, kad prieš Velykas prisimename visą žmonijos istoriją, pradedant nuo žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą ir panašumą.

„Taigi, jam būdingos dieviškos savybės, totali laisvė, tikros meilės, tikro gyvenimo troškimas ir autentiško santykio su pačiu savimi bei kitu žmogumi ir supančiu pasauliu poreikis, – tęsė mintis klebonas. – Šalia gėrio visada egzistavo blogis, kuris stengiasi nukreipti žmogų į apgaulingą santykį su aplinkiniu pasauliu bei pačiu savimi. Todėl ir apaštalas Paulius savo laiškuose rašo: „Aš pats iš savęs negaliu įveikti nuodėmės“. Taip parodomas žmogaus ribotumas. Dievas Biblijoje duoda žmogui gyvenimo gaires – 10 Dievo įsakymų, kurie leidžia patirti darbą su savimi bei aplinkiniais. Tačiau kadangi žmogui nepavyko laikytis šių nurodymų, dėl ko žemėje vis daugėjo blogio, Jėzus Kristus įsikūnijo į žmogų ir atėjo į pasaulį, kad taptų vienu iš mūsų, praeidamas visą žmogaus kelią nuo gimimo iki mirties. Gimė tam, kad sutaikytų žmogų su Dievu, atpirkdamas žmogų nuo iš skausmo ir blogio“.

Ne pavasario šventė

O ar krikščioniškoji Kristaus prisikėlimo šventės prasmė nesikerta su pagoniškais Velykų papročiais – tarkim, kiaušinių dažymu? „Žvelgiant plačiau, tame nėra nieko bloga. Kiaušiniai irgi simbolizuoja atbudimą, gyvybę, gyvenimą. Svarbiausia, kas šią dieną žmogui tampa pagrindiniu akcentu. Žinoma, jei mums svarbiausia nudažyti margutį, Velykų diena praranda savo prasmę“, – primena T. Viluckas.

„Kiaušinis irgi siejasi su gyvybe, – sako M. Venskus. – Dievas ugdo savo tautą įvairiai. Tad, jei dovanodami margutį sveikiname vienas kitą su Kristaus pergale, viskas yra gerai. Tačiau svarbu suprasti, kad amžinybės dvelksmu pažymėtų Velykų dieną mes nešvenčiame paukštelių sugrįžimo, gamtos prabudimo, o minime Jėzaus gyvenimą žmonėse. Jėzus Kristus yra gyvas! Ši žinia svarbiausia. Ir nieko nebūna juokingiau, kai per Velykas, už lango pustant sniegui, per radiją tenka išgirsti sveikinimą su gamtos prabudimu. O iš tiesų, nepaisant to, kokio oro sulaukiame šią dieną, mes švenčiame mirties ir nuodėmės sunaikinimą Jėzaus Kristaus asmenyje. Ir net po šios šventės, kai piktasis nori atakuoti mintis, siųsdamas liūdesį, kiekvienas, atsimindamas Kristaus pergalę, galime skausmui ir kančiai pasakyti: „Štai kokia bus tavo pabaiga!“ Ir noriu perduoti palangiškiams popiežiaus Pranciškaus linkėjimą: „Įdėmiai žiūrėkime į ateitį, kad gyvai gyventume šiandienos akimirką ir viltingai žiūrėtume į ateitį“.

Prisikėlimo ženklai mumyse

Paprašyti paaiškinti, koks gi turėtų būti šis sekmadienis, kad Kristaus prisikėlimo šventė būtų paminėta prasmingai, laikraščio pašnekovai mini susitikimą su kitais tikinčiaisiais. „Labai svarbu apsilankyti savo krikščioniškoje bendruomenėje, atsistoti maldai, atsiversti šventraščius, – vardija žurnalistas. – Tai yra laikas permąstyti, kur mano gyvenime yra gyvybės, prisikėlimo, džiaugsmo ženklai. Jei trokšime šito, mūsų širdys tikrai bus prikeltos“.

Parapijiečio mintis praplečia klebonas: „Savo bendruomenės pamaldose atnaujinkime pasiryžimą sekti Kristumi visose gyvenimo srityse“.

“Vakarinė Palanga”

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes