JĖZUS IR ĮSTATYMAS
Matyti tikrovę kitaip

JĖZUS IR ĮSTATYMAS

 

Atrodytų, Jėzus ne kartą sulaužė įstatymą. Jis nesilaikė rankų plovimo įsakų; Jis gydė ligonius per šabą, nors įstatymas tai draudžia; pagaliau Jis buvo teisiamas ir nukryžiuotas kaip įstatymo laužytojas.

Tačiau šio sekmadienio Evangelijoje girdime Jį kalbant apie Įstatymą taip pagarbiai, kaip nekalbėjo joks rabinas. Jėzaus minima mažiausia raidelė, brūkšnelis – tai hebrajiškos abėcėlės jod ženklas, kuris savo forma panašus į apostrofą (- -). Tad Jėzus buvo tiek įsitikinęs Įstatymo šventumu, kad net mažiausią jo dalelę laikė amžina.

Tik suvokę, ką reiškia Įstatymas, suprasime, ką Jėzus norėjo pasakyti. Jėzaus amžininkams įstatymas turėjo keturias prasmes: tai – Dešimt Dievo įsakymų, pirmos penkios Senojo Testamento knygos, taip pat įstatymu ir pranašais buvo vadinamas visas Raštas, jo visuma, pagaliau, įstatymas reiškė žodinę tradiciją ir Rašto aiškintojų priesakus.

Nesunku suprasti, kad būtent pastaruosius priesakus ir laužė Jėzus. Visi smulkmeniški nurodymai, reglamentai ir taisyklės, kuriais Rašto aiškintojai buvo apipynę žmonių gyvenimus, tapo įstatymu, kurį Jėzus vadino „žmonių išgalvotais priesakais“.

Ką Jėzui reiškė Įstatymas? Jis sakė, kad atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jį įvykdyti. Kitaip tariant, Jėzus atėjo suteikti Įstatymui jo tikrąją vertę. O kokia yra tikroji Įstatymo prasmė? Net už judėjų žodinio padavimo bei Rašto aiškintojų įstatų slypėjo vienas didis dalykas, kurio Rašto aiškintojai ir fariziejai neįstengė tinkamai suprasti.

Kiekvienas žmogus turėtų ieškoti Dievo valios ir ją atpažinęs skirti visą savo gyvenimą šios valios įvykdymui. Rašto žinovai ir fariziejai elgėsi teisingai, ieškodami Dievo valios, ir jie buvo teisūs, skirdami tam savo gyvenimą, bet klydo manydami, kad ši valia slypi žmonių sukurtose taisyklėse ir reglamentuose.

Tačiau, kai įsižiūrime į Dešimt Dievo įsakymų, matome, kad jų reikšmė gali būti apibendrinta vienu žodžiu – pagarba. Pagarba Dievui ir jo vardui, Viešpaties dienai, pagarba tėvams, gyvybei, nuosavybei, kitam asmeniui, pagarba tiesai ir geram vardui, elementari savigarba – tai Dešimties įsakymų pagrindas. Visas Įstatymas yra pagrįstas juo.

Šią pagarbą Jėzus ir atėjo įgyvendinti. Jis norėjo parodyti žmonėms konkrečiu gyvenimu, ką reiškia deramai garbinti Dievą ir gerbti žmones. Ši pagarba nėra tapati daugybės smulkių taisyklių ir reglamentų laikymuisi. Deja, bet ir krikščionys neretai patenka į šias pinkles, pamiršdami, kad Įstatymo esmė – ne aukos, ne žmonių išgalvoti įsakai, ne draudimas žmonėms kažką daryti, o raginimas kurti savo gyvenimus meilės įsakymo pagrindu. Todėl apaštalas Paulius ir rašo: „Kas myli, tas įvykdo įstatymą“ (Rom 13, 8).

Pagarba yra Dešimties Dievo įsakymų esmė, kuri niekada nepraeis. Ji apibrėžia deramą žmogaus santykį su Dievu ir broliais bei sesėmis. Jėzus buvo tikrasis ir vienintelis Žmogus, nė karto nesulaužęs Įstatymo ir jį įvykdęs. Ne veltui apaštalas Paulius teigia, kad „įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 4). Gyvendami vienybėje su Kristumi, tikėdami jo malone veikiančia gyvenime, randame tikrąją Įstatymo prasmę ir sugebame ją patvirtinti savo veiksmais.

Tomas Viluckas, Palanga. Šis mąstymas skelbtas leidinyje “Magnificat”.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes