JĖZAUS PRADĖJIMO EVANGELIJOS – MITAI AR LIUDIJIMAI?
Matyti tikrovę kitaip

JĖZAUS PRADĖJIMO EVANGELIJOS – MITAI AR LIUDIJIMAI?

Fra Angelico. "Apreiškimas"

Evangelistai Matas ir Lukas, kaip ir abu kiti evangelijų autoriai, prieš akis turėjo gana savitą savo skaitytojų būrį, kaip šiandien pasakytume, tikslinę grupę. Daugiausia žydams rašytoje ir žydų tradicijas gerai pažįstamiems skaitytojams skirtoje Mato evangelijoje pabrėžiamos Iz 7,14, Mch 5,1 ir Sk 24,17 pranašystės apie gimimą iš mergelės, apie Betliejų kaip Mesijo gimimo vietą ir apie žvaigždę, patekėsiančią iš Jokūbo.

Žydas Lukas, matyt, turintis graikišką ir pagonišką praeitį, akcentus dėlioja kitaip. Tik jis mini Dievo pasiuntinį – angelą Gabrielių, ir šią detalę graikų ir romėnų skaitytojams padėjo gana lengvai suprasti senieji jų pasakojimai apie dievų pasiuntinius; tik jis pačioje pasakojimo apie gimimą pradžioje mini Jėzaus gausimą titulą – Dievo Sūnus (Lk 1, 35), kurį turėjo ir romėnų imperatorius. Taip jis savo pasakojimą susieja su Romos imperijos tikrove, kuriai priklauso ir chronologinės nuorodos bei gyventojų surašymas.

Mato evangelijos pradžioje aptinkame eilutę iš Iz 7,14:

„Todėl pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis [Dievas su mumis]”.

 Įprastiniam Mesijo lūkesčių repertuarui ši eilutė nepriklausė. Todėl galima atmesti versiją, jog Matas gimimą iš mergelės pramanęs, norėdamas parodyti išsipildžius tekstą, visų žydų sietą su Mesijo gimimu. Kaip tik to jis ir nedarė.

Atmestinas ir taikymasis prie Antikos dievų mitų. Mat priešingai vis dar atkakliai kartojamiems ką kita tvirtinantiems teiginiams, nei visoje ikikrikščioniškojoje literatūroje, nei kokiame Antikos dievų epe neaptiksime nė vienos įtikinamos paralelės su gimimu iš mergelės ir pradėjimu iš Dievo Dvasios. Tad Matas ir Lukas (1, 34-35) tikrai nemėgdžiojo mitų, kad, sekdami kitomis religijomis, galėtų pateikti mitinę istoriją apie Dievo sūnų.

Tačiau gal Matas tiesiog kvailai suklydo, tą Izaijo tekstą susiedamas su mergele? Juk hebrajiškame tekste galiausiai užrašyta ‘alemah, o tai pirmiausia reiškia „jauna moteris”. Mergelė biologine prasme hebrajiškoje Biblijoje žymima žodžiu betūlah. Dabar reikėtų pažvelgti į tuos kelis tekstus, kuriuose vartojamas žodis alemah. Akivaizdu, jog visur čia iš esmės galvoje turimas mergeliškumas. Tuometinėje žydų kultūrinėje aplinkoje jauna netekėjusi moteris tebebūdavo mergelė. Pakitusių Naujųjų laikų gyvenimo papročių neturėtume lengvabūdiškai perkelti kitai epochai. Tačiau tai dar ne viskas, nes betūlah yra ne kas kita, kaip biologinio būvio nusakymas, galiojantis bet kuriam amžiui. Aštuoniasdešimtmetė „senmergė” irgi yra betūlah, bet jau nebe ‘alemah. Tačiau Izaijas nedviprasmiškai kalba apie jauną, gimdyti galinčią moterį, todėl nebegali rinktis ir turi vartoti hebrajišką žodį ‘alemah.

III—II a. pr. Kr., apie du šimtus metų iki Jėzaus gimimo, žydai žydams versdami hebrajišką Bibliją į graikų kalbą (tai vadinamoji Septuaginta) irgi turėjo apsispręsti, kaip versti šią sąvoką. Jie visiškai teisingai suprato šią vietą pagal kontekstą ir pasirinko žodį parthenos, „mergelė”. Būtent šį graikišką tekstą cituoja savo ruožtu graikiškai rašantis Matas. Tai reiškia, kad jis neklysta, bet remiasi šimtamečiu žydiškuoju Izaijo pranašystės perteikimu. Kitaip tariant, nei Matas, nei Lukas nėra ko nors klaidingai supratę ar ką nors perėmę iš ankstesnių istorijų apie dievus.

Evangelistai savaip dėliodami akcentus, pavaizdavo tai, ką patys buvo išsiaiškinę. Be to, istorikai vis labiau įsitikina, kad ne tik evangelijos senesnės, negu ilgą laiką manyta (šiandien galima teigti, jog visos keturios parašytos iki Jeruzalės sugriovimo 70 m. po Kr.), bet ir jų autoriai turėjo galimybę prieiti prie pačių dalyvių, tiesioginių liudytojų ir tų liudytojų giminaičių ar pažįstamų, o tai dar svarbiau. Jokiu būdu ne klaidinga, bet, priešingai, labai tikėtina, jog būtent Lukas, nedviprasmiškai pabrėžiantis klausinėjęs liudytojų (1, 2-3), pats apklausė dar ir Mariją.

Tai, kaip jis ir Matas vaizduoja įvykius, stipriai skiriasi nuo graikų, romėnų, egiptiečių ir persų dievų mitologijos. Jokio perdėto plėtojimo, jokių biologinių svarstymų apie pradėjimo ir gimimo procesą. Slėpinys išlieka ir turi išlikti. Pasakotojus ir pirmuosius skaitytojus domino ne tai, kaip tai įvyko, bet kad tai įvyko. Galime konstatuoti, kad ištaros istorikui neduoda protingo pagrindo abejoti jų teisingumu. Ir kaip tik pats Lukas parodo, jog istorinius šaltinius lydi dar šis tas – tikėjimas į istorijoje veikiantį Dievą. Tai liudija tiek Marijos padėkos malda, žinoma kaip Magnificat (Lk 1, 45~55: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju…”), tiek pažadas Teofiliui evangelijos pradžioje (1, 4). Vėl matyti, jog istoriškumas – ne viskas. Nuo istorijos Jėzaus neatsiejamas tikėjimo Kristus.

Parengta pagal Carsten Peter Thiede “Jėzus”.

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

  • kukulis

    Šita vieta labai patiko:

    “Jokio perdėto plėtojimo, jokių biologinių svarstymų apie pradėjimo ir gimimo procesą. Slėpinys išlieka ir turi išlikti. Pasakotojus ir pirmuosius skaitytojus domino ne tai, kaip tai įvyko, bet kad tai įvyko.”

    Būtent toks stilius eina skaitant Senąjį Testamentą, ir išlieka Naujajame Testamente.

    Būtent: glaustai, paprastai atpasakojant įvykius, kartais panaudojant tam tikrą simboliką.

    Argi Dievui reiktų pasakoti taip, kad mes negalėtume suprasti? 😉

  • Labai įdomios įžvalgos. Seniai pastebėjau, kad Evangelijų tekstai šiek tiek skiriasi, bet niekada nesiėmiau tų skirtumų panagrinėti išsamiau. Smagu, kad čia aiškinamasi ir kas galėjo nulemti tą skirtumą.

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes