JĖZAUS PARADOKSAI
Matyti tikrovę kitaip

JĖZAUS PARADOKSAI

by Photos8.com

Evangelija (Jn 12, 20–33)

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu – Andriejus ir Pilypas – atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui. Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas. Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką aš pasakysiu: ‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’? Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą. Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“ Aplink stovinti minia, tai išgirdus, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas jam kalbėjo“. O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas. Dabar teisiamas šitas pasaulis. Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan. O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“. Jis tai pasakė nurodydamas, kokia mirtimi jam reikės mirti.

Akylesnis evangelijų skaitytojas žino, kad Jėzaus žodžiai niekada nestokoja paradoksų. Savo  prakalboje Gelbėtojas pasakė tris dalykus, kurie yra trys tiesos apie krikščioniškojo tikėjimo ir gyvenimo esmę.
Visų pirma Jėzus teigia, kad tik iš mirties kyla gyvenimas. Kviečių grūdai yra nenaudingi ir nevaisingi tol, kol jie laikomi saugioje vietoje. Bet kai jie metami į šaltą dirvožemį ir ten, kaip kape, palaidojami, – tampa derlingi. Tą patį dėsnį galime pritaikyti ir Bažnyčios, ir krikščionio gyvenime. Pavyzdžiui, dėka kankinių aukos Bažnyčia auga iki šių dienų. „Kankinių kraujas – Bažnyčios sėkla“, – byloja žinoma ištara.
Visada galiojo nerašyta taisyklė, kad tik tada, kai žmonės buvo pasiruošę mirti dėl didžių dalykų, tie būdavo įgyvendinami. Tik tada, kai žmogus yra pasiruošęs „palaidoti“ savo asmeninius siekius ir lūkesčius, jis tampa naudingas Dievui.
Mirties tunelis veda į gyvenimo šviesą, dėl ištikimybės iki mirties išsaugomi vertingiausi žmonijos turtai. Evangelijos logika nepalenkiama – vien mirus asmeninėms ambicijoms tampama Dievo tarnu.
Taip pat Jėzus sako, kad praradus gyvybę, ji atrandama. Dažnai žmones motyvuoja du jausmai: savanaudiškumas ir medžiaginės gerovės troškimas. Ne kartą, ne du, Jėzus sakė, kad tas, kuris tvirtai laikosi įsikibęs savo gyvybės, ją praras, o kas dovanoja savo gyvenimą galiausiai jį atgaus kokybiškai naują. Kai Šv. Žana d’Ark suprato, kad jos priešai yra stipresni, o jos laikas senka, ji meldėsi Dievui, tokiais žodžiais: „Man liko tik vieneri metai. Viešpatie, pasinaudok manimi taip, kaip gali.“
Galėtume pagalvoti apie tai, kiek daug netektų pasaulis, jei nebūtų žmonių, kurie pamiršta asmeninį saugumą ir savanaudišką pelno siekimą. Pasaulis yra skolingas žmonėms, kurie netausodami pastangų pašvenčia save Dievui ir artimui. Žinoma, mes gyvensime lengviau, jei plauksime pasroviui, bet vertėtų likus akistatoje su savimi klausti, ar tai yra kokybiškas gyvenimas.
Pagaliau mūsų Viešpats byloja, kad žmogaus didybė pasireiškia per tarnystę. Su meile ir dėkingumu prisimename tuos, kurie tarnavo kitiems. Anglijoje gyveno tokia ponia Berwick, kuri aktyviai dalyvaudavo Išganymo armijos veikloje Liverpulio mieste, tačiau išėjusi į pensiją persikėlė gyventi į Londoną. Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Londonas buvo smarkiai bombarduojamas per vokiečių antskrydžius. Tuo metu ji jau buvo labai sena, tačiau nusprendė, kad kažką turi padaryti ir surinkusi dėžutę vaistų bei pirmosios pagalbos reikmenų, padėjo ant lango lentelę su žodžiais: „Kam reikia pagalbos belskitės pas mane.“ Ir žmonės ėjo pas ją. Toks yra krikščionio požiūris į savo artimą.
Deja, mūsų pasauliui gresia visiškai prarasti tarnystės idėją. Daugeliui darbas keliose vietose yra kasdienybė, tikriausiai tai galimybė labiau praturtėti, tačiau vienas dalykas yra tikras, kad ne tik tarnystei, bet dažnai ir savo šeimai tokie žmonės neturi laiko. Jie rizikuoja prarasti meilę, nors būtent meilė yra tikrasis gyvenimo turtas.
Jėzus atėjo su nauju požiūriu į gyvenimą. Jo amžininkai matė šlovę pergalėje, galioje, valdant minias (beje, taip vertina tikrovę ir šiuolaikinis žmogus) o jis įžvelgė šlovę Kryžiuje. Jis mokė, kad tik per mirtį ateina gyvenimas; tik prarasdamas gyvybę žmogus ją įgyja; ir tik tarnystė yra tikroji didybė. Ir labiausiai stebina, kad iš tiesų Jėzaus paradoksai nieko kita neatskleidžia, kaip paprastas tiesas, prieinamas ir žemiškos išminties žvilgsniui.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes