JEI GRETUTĖS VIRS JONUKAIS
Matyti tikrovę kitaip

JEI GRETUTĖS VIRS JONUKAIS

Asta Baukutė

Ko gero, ne vienas prisimena prieš trejus metus kilusį triukšmą dėl „Gender Loops“ projekto, kuriuo buvo siekiama ikimokyklinėse įstaigose diegti skandinaviškus mažylių auklėjimo metodus.

Nepaisant atsakingų ministerijų pažadų, kad panašios istorijos nesikartos, vėl užvirė aistros dėl kito projekto. Šįsyk Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) ir parlamentarė Asta Baukutė perspėja visuomenę apie bandymus į Lietuvą perkelti danų patirtį, metodinės medžiagos, patariančios, kaip vaikams skiepyti lyčių lygybės principus, pavidalu.

Kalbama apie knygelių „Tą dieną, kai Rikė buvo Rasmusas“ ir „Tą dieną, kai Frederikas buvo Frida“ vertimą. Beje, NŠTA ir A. Baukutės reakcija visai suprantama – kiekvienas sveiko proto gimdytojas, vien išgirdęs knygelių pavadinimus, turėtų susirūpinti, nes akivaizdu, kad kalbama apie vaikų lytinės tapatybės reikalus.

Šioje situacijoje yra keletas aspektų, kurie verčia nerimauti ir abejoti tokių projektų skaidrumu. Visų pirma – slaptumas. Projektą vykdančio Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė žžiniasklaidai sakė, kad šios metodinės knygutės tekstas pirmiausia bus pristatytas nedideliam skaičiui specialistų, kurie esą ir nuspręs, ar tekstą bus galima pristatyti ikimokyklinėms įstaigoms.

A. Baukutės teigimu, valstybinės institucijos informacija dalinosi nenoriai. „Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto posėdyje, kuriame savo neaiškią poziciją minėto projekto atžvilgiu išreiškė ir Švietimo ir mokslo ministerija, nors iš jos tikėjausi, jog bus pateikta išsami informacija ir griežtos nuostatos dėl ankstyvojo vaikų ugdymo“, – savo pranešime pažžymi parlamentarė. Negana to, Seimo narė buvo apkaltinta, kad tekstas ją pasiekė neteisėtai, nes specialiai šiam projektui sudaryta darbo grupė yra nusprendusi teksto kol kas neplatinti.

Tad matome kone klasikinį variantą – kažžkur gimsta mintis, surandama iš projektų vykdymų gyvuojanti organizacija, per pažįstamų protekciją skiriamos lėšos, nedidelė specialistų grupė balsuoja, kad vienas ar kitas projektas yra naudingas visuomenei, o valdininkai savo kabinetuose tik patvirtina tai, kas būtina.

Šiuo atveju tikrai nesuvokiama, kodėl jis rengiamas tarsi valstybinės reikšmės dokumentas. Kodėl su juo negali susipažžinti visuomenė, kas, pavyzdžiui, finansuoja jo rengimą, kokie specialistai (gal liūdnai pagarsėję D. Pūras ir L. Slušnys?) spręs jo likimą? Lieka tik džžiaugtis, kad NŠTA atkreipė visuomenės dėmesį į jo rengimą. Tačiau kiek panašių metodikų ir programų lengvuoju būdu „prasmunka“ ir tampa įvairių valstybinių projektų dalimi?

Kita problema – tėvų atsakomybės eliminavimas. Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia: „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.“ (26 str.) Jokių problemų nekiltų, jei Gretutės virstų Jonukais privačiuose darželiuose, kuriuos patys tėvai su panašiomis ugdymo metodikomis ir pasirinktų. Tačiau niekas šiuo atveju tėvų ir nesiruošia klausti, ar jie nori, kad jų atžalos būtų ruošiamos gyvenimui pagal danišką sampratą.

Pavyzdžžiui, šios sistemos adeptai piktinasi, kad susižeidusiam berniukui liepiame neverkti, nes jis „turi būti vyras“, nors jam skauda. Tiesa, kad jausmų slopinimas yra dažžnas tarp vyrų ir gali sukelti įvairių asmenybės problemų. Tačiau lazda turi du galus. Juk jei smalsesnis televizijos žžiūrovas yra stebėjęs užžsienio televizijų realybės šou, jis turėtų būti nustebintas gausybės žliumbiančių, inkščiančių, ašarojančių vaikinų bei vyrų, kurie, dalyvaudami šiuose šou, nevaldo emocijų po sėkmių ar nesėkmių. Verksnių kultūra yra tapusi naujos vakariečių kartos savastimi. Tai – vos vienas pavyzdys, kuris parodo, kad nėra vienareikšmiškos prieigos vaikų auklėjimo klausimais. Todėl tik tėvai ir vien jie, o ne projektų vadovės ar valdininkai turi lemiamą balsą, kai kalbama apie jų vaikų ugdymą.

Pagaliau kas atsakys į klausimą, kodėl Lietuva turi mechaniškai perkelti būtent skandinavišką patirtį? Kodėl, pavyzdžžiui, ne pietų kraštų ar anglosaksų vaikų auklėjimo modelius? Beje, ar nacionalinė pedagogika ir edukologija yra taip beviltiškai atgyvenusi, kad žūtbūt reikia kažką importuoti iš užžsienio? Ar principas – „kuo daugiau Europos Lietuvoje“ – nėra priimamas inertiškai? Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje vaikai iki šiol nebuvo auklėjami, ir tik Vakarų Europoje yra teisingiausiai auginami žmogučiai…

Todėl mūsų visų rūpestis – neprarasti budrumo, stebėti visuomenėje vykstančius procesus ir juos įvardyti. Ir skatinti gyvas diskusijas, kad teisingi dalykai būtų palaikyti, o ideologiniams produktams būtų uždėtas embargas.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes