ISTORINIAI FILMAI IR ISTORIJA
Matyti tikrovę kitaip

ISTORINIAI FILMAI IR ISTORIJA

Kadras iš filmo “Beketas”

Legendinio lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmas „Katynė“ iškilmingai uždarė „Kino pavasarį“. Ne vienam jis tapo savotiška istorine pamoka. To paties siekė ir rusų vaidybinio filmo 1612 (1612: Хроники Смутного времени) autoriai. Juk šis akivaizdžiai į jaunąją kartą (ypač Našy aktyvą) nukreiptas darbas, pagal jo autorių sumanymą turi atskleisti Rusijos žmonėms mažai pažįstamą istorijos tarpsnį. Tad nenuostabu, jog filmas susilaukė nemenkos Rusijos valdžios finansinės paramos.

Istoriniai filmai turi atsipirkti

Praėjus truputį daugiau nei dešimt metų nuo pirmojo brolių Lumièrų viešo kino seanso, 1908 m. buvo pastatyta istorinė drama skirta imperatoriui Julijui Cezariui (Julius Caesar), kurią galėtume laikyti pirmuoju istoriniu filmu. Nuo to meto istorinės tematikos filmai įsitvirtino kino pramonėje. Šio žanro griebdavosi patys įvairiausi režisieriai nuo intelektualiųjų Stanley Kubricko, Paulio Verhoeveno ar Federico Fellinio iki erotikos guru Tinto Brasso.

Paskutiniu metu istorinių filmų populiarumas tik auga. Pavyzdžiui, vien legendinio mongolų vado Čingischano gyvenimas 2006-07 m. susilaukė trijų ekranizacijų. Japonijos ir Rusijos režisieriai pastatė vaidybinius filmus, o kinų kinematografininkai susuko įspūdingą trisdešimties dalių televizijos epopėją. Ką ir bekalbėti apie tokius paskutinių metų „blokbasterius“ kaip Gladiatorius, Aleksandras Makedonietis ar Dangaus karalystė, neseniai mūsų kino teatrų ekranuose rodytus Elžbieta II: aukso amžius, Karalienės sesuo.

Kadras iš filmo “Agora”

Kuo paaiškinti šio žanro populiarumą? Kino kritikė Rasa Paukštytė mano, kad istoriniai filmai, visada buvo populiarūs ir sąlygojo komercinę sėkmę. Pirmuoju smuiku visuomet grieže Holivudas, nes, pavyzdžiui, tolimą istoriją atkuriantys filmai reikalauja ypač gero ir brangaus anturažo, kuris savo ruožtu turi atsipirkti. „Todėl siekiant komercinės naudos istoriniai filmai ir istoriniai įvykiai yra supaprastinami, jų ištarmė pritaikoma masinio žiūrovo mėgstamiems ir geidžiamiems stereotipams.“ – sakė kino kritikė.

Filmas – istorinis dokumentas

Minėtas rusų kinematografininkų darbas 1612 sukėlė diskusijas apie tai, kiek filmas gali tiksliai interpretuoti istoriją, paskatinti visuomenę ja domėtis. Istorikės Rūtos Šermukšnytės požiūriu žodis „istorija“ slepia dvejopą aiškinimą. Istorija – tai vyksmas praeityje ir to vyksmo interpretavimas nūdien. Šios Vilniaus universiteto dėstytojos daktarinė disertacija buvo skirta Lietuvos istorijos aktualinimui Lietuvos dokumentiniame kine ir televizijoje, o tarp jos mokslinio intereso sferų yra ir audiovizualinė kultūra. „Pats istorinis (kaip ir bet kurio kito žanro) filmas, sukurtas tam tikru laikmečiu, savaime yra istorinis dokumentas, sukurtas tam tikru laikotarpiu ir atspindintis jo (pavyzdžiui, nacionalsocialistinės Vokietijos, sovietinės Lietuvos ar Putino Rusijos) vertybines sistemas, ideologijos, kolektyvinės atminties, istoriografijos įtakas ir panašiai“, – sakė Rūta Šermukšnytė. Vadinasi, žiūrėdamas filmą žiūrovas savaime randa istoriją. „Kita vertus, istorinis filmas pateikia tam tikrą istorijos aiškinimą. Kai klausiama, kiek istorijos atrandama istoriniame filme, greičiausiai turima omenyje, kiek filme esama į objektyvią tiesą pretenduojančios, kitaip tariant, mokslinės, teisingos istorijos „dozės”. Paprastai tokį klausimą filmui kelia istorikai, kurie filmuose ieško praeities pavaizdavimo klaidų ir spragų bei siekia jas viešai demaskuoti“, – tęsė istorikė.

Pasiteiravus kiek tokie filmai kaip 1612 realiai gali paskatinti visuomenės susidomėjimą istorija, R. Šermukšnytė manė, kad apie tokias realias, o ne teorines galimybes gali pasakyti tik sociologai, atlikę šio žanro filmų auditorijos sociologines apklausas. Žmogų informacija apie istoriją pasiekia iš įvairių „kanalų”, kaip antai, mokyklos, kino, žiniasklaidos priemonių, mokslo populiarinimo ir grožinių knygų, pagaliau bendravimo šeimoje. „Baimintis, kad filmai, istorikų požiūriu iškraipantys mokslinę tiesą (o taip vertinamas 1612), bus žiūrovų priimti „už gryną pinigą” neverta. Komunikacijos tyrinėjimai įrodė, jog informacijos gavėjas nėra pasyvus perteikiamos informacijos perėmėjas, o priešingai, – gaunamos informacijos pagrindu individualias prasmes kuriantis subjektas.” – teigė pašnekovė.

Kadras iš filmo “Nuostabioji malonė”.

Tačiau lieka neaiškumas dėl žiūrovą pasiekiančios informacijos patikimumo. „Klausti reikėtų ne, kiek tos „teisingos“ istorijos randa žiūrovas vaidybiniame filme, bet ar apskritai jis tikisi iš vaidybinio filmo tiesos. – mano mūsų kalbinta istorikė. – Taip pakeisti klausimą verčia 1995 metų sociologiniai tyrimai, kurie rodo, kad vaidybinis istorinis filmas yra labai mėgiamas paauglių tarpe, tačiau jie šiame filme pateikiama informacija nepasitiki. Tai liudija, kad vaidybinis filmas bent daliai žiūrovų yra ne patikimos informacijos šaltinis, o viena iš laisvalaikio praleidimo, atsipalaidavimo, pabėgimo nuo dabarties, nuotykių, kitoniškumo išgyvenimo ir panašiai, priemonių.“

Nauja banga

Visgi kyla klausimas, ko siekia režisieriai imdamiesi istorinės tematikos filmų. Štai Rūta Šermukšnytė mano, kad retas, kuris jų pretenduoja atskleisti istorinę, mokslinę tiesą, nori sudominti istorija, atkreipti dėmesį į kokį nors laikotarpį ar įvykį. „Kinematografininkai turi kitokius istorijos aiškinimo kriterijus (emocionalumas, psichologiškumas, vizualumas), kurie esmingai skiriasi nuo istorikų mokslininkų intencijų ir kriterijų (pažinimo siekis, kritinis santykis su šaltiniais). Todėl daug produktyviau būtų vertinti vaidybinių filmų meninę tiesą ne teisingumo/neteisingumo, bet įtikinamumo/neįtikinamumo masteliu.“ – tvirtino istorikė.

Kadras iš filmo “Orda”.

Visgi būtų neteisinga kinematografininkus besigriebiančius istorinio žanro kaltinti vien pelno vaikymųsi. Kino kritikė Rasa Paukštytė šiuo metu pastebi ypač festivaliuose populiarėjančią tendenciją. „Tai netolimą istoriją nagrinėjančių filmų banga. Ji yra susijusi ne su išankstine komercine nuostata, o su režisierių noru priminti istorijos pamokas. Turiu omenyje tokius vokiškus filmus, kaip Sudiev, Leninai (Goodbye Lenin) ar Kitų gyvenimai (Das Leben der Anderen) ir kiti kūriniai, kurie kalba apie sovietinio režimo įtakas ir padarinius.“ – sakė kino kritikė. Būtent tokio sukirpimo filmai nėra itin populiarūs tarp jaunesnės auditorijos. Kaip ten bebūtų, bet istoriniai filmai lieka viena iš galimybių byloti apie praeitį nūdienos žmogui suprantama kalba.

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes