IRAKO IR SIRIJOS KRIKŠČIONIŲ KANKINYSTĖS DRAMA
Matyti tikrovę kitaip

IRAKO IR SIRIJOS KRIKŠČIONIŲ KANKINYSTĖS DRAMA

Irako krikščionių skaičius per dešimtmetį sumažėjo nuo 1,4 mln. iki 400 tūkst.

Rugsėjo 11–osios išvakarėse kreipdamąsis į savo piliečius ir skelbdamas karą vadinamajai „Islamo valstybei“ (IV), JAV prezidentas Barackas Obama, džihadistų elgesį su kitatikiais prilygino genocidui. Tarp neatidėliotinų veiksmų jis paminėjo humanitarinės pagalbos, tūkstančiams persekiojamų krikščionių, būtinybę.

Vis dėlto tokios ryžtingos JAV prezidento pozicijos naikinamiems krikščionims teko palūkėti. Sirija jau pernai buvo tapusi krikščionims tikru pragaru. „Islamo valstybės Irake ir Levante“ (IVIL) kovotojai stoję antivyriausybinių pajėgų pusėje Sirijoje kautis su Basharo al Assado režimu, greitai įgijo reputaciją kaip vienos žiauriausių grupuočių. Ji taip pat netrukus paėmė viršų ginkluotos opozicijos gretose, o savo kontroliuojamose teritorijose pradėjo „valymus“ nuo priešiškų elementų, tarp kurių atsidūrė ir Sirijos krikščionys.

2013 gruodžio mėnesį Hudsono instituto darbuotoja Nina Shea pranešė, kad ataskaitoje, kurią ji gavo iš Sirijos, kalbama apie „pagrobimus, žmogžudystes, išpirkas, išprievartavimus”.

 „2013 m. – Sirijos krikščionių tragedija. Visi sirai patiria skausmą ir kančias, bet Sirijos krikščionys dažnai buvo priversti mokėti už savo tikėjimą gyvenimu. Mūsų vyskupai ir vienuolės grobiami, mūsų politiniai lyderiai kankinami ir žudomi. Krikščionių kaimus užgrobdavo, bažnyčias sunaikindavo.

Netoli Sadado vietovės buvo rastos net masinio laidojimo kapavietės. Islamistai verčia krikščionis rinktis tarp islamo ar mirties. Kodėl Vakarai tyli?“ – desperatiškai klausė balsas iš Sirijos.

Tik kai IVIL paskelbė įkurianti kalifatą – islamišką valstybę – kontroliuojamose teritorijose Irake bei Sirijoje, o grupės lyderis Abu Bakr al Baghdadi pasiskelbė kalifu bei „visų musulmonų vadovu“, Vakarų valstybių lyderiai rimtai subruzdo. Visur, kur IVIL – IV plėtė savo valdas, į jų neapykantos taikyklį patenka kitatikiai. Naujai iškeptas „kalifas“ krikščionis vadina politeistais ir sionistais, kurie turi atsiversti į islamą arba mirti.

Gyvenimas IV kontroliuojamuose miestuose vyksta laikantis archaiškos šariato teisės, Vakarų demokratijų teisingumo normos yra visiškai atmestos. Vagims nukertamos rankos, svetimautojos užmėtomos akmenimis, girtuokliai plakami botagais, o narkotikų prekeiviai – viešai baudžiami. Religinės policijos padaliniai – „Hizb ut-Tahrir„ – važinėja po gyvenvietes ir prižiūri, kad būtų „tinkamos“ produktų ir drabužių kainos bei viskas atitiktų šariato taisykles. Visur veikia šariato teismai ir vykdomieji organai.

IV vidaus politika grindžiama tradiciniais islamui, socialinio solidarumo, pagalbos vargšams ir visuomenės saviorganizacijos, principais. Tai suteikia islamistams didelę gyventojų paramą, nors nėra įmanoma nustatyti, ar tai bauginimo, ar nuoširdaus atsako rezultatas.

Visi „kafir” (netikėliai), įskaitant šiitus, alavitus, krikščionis ir jazidus iš IV gali tikėtis represijų ir persekiojimų. Krikščionims vietinė administracija įvedė liūdnai pagarsėjusį mokestį „jizyah“, skirtą žydams ir krikščionims už apsaugą, kurią siūlo islamo valstybė.

Daug musulmonų, taip pat ir šiais laikais, šį mokestį laiko tam tikra kompensacija už atleidimą nuo karinės tarnybos arba prilygina jį „zakat“, ritualinei aukai, kurią moka musulmonai. Tad nenorintys jo mokėti yra traktuojami paprastai: jie turi pereiti į islamą arba ruošiasi stoti į ginkluotą kovą prieš IV.

Krikščionių namų durys yra žymimos arabiška nūn raide, kuri turi reikšti, kad čia gyvena Jėzaus Nazariečio pasekėjai. Tai ženklas, kad jie čia nėra pageidaujami. Pasaulio žiniasklaidos priemones pasiekia nukryžiuotų krikščionių vaizdai, informacijos apie vaikų nukirsdinimus ar moterų pardavimus į vergiją.

Taip žymimi krikščionių namai.

Nenuostabu, kad dešimtys tūkstančių žmonių bėga į Turkiją ir Šiaurės Iraką. Pabėgėliai pasakoja, kad paliko viską ir pasiėmę tik drabužius išėjo kaip stovi; vieni jų nori išvykti svetur, kiti nenori palikti savo šalies, nežinodami, kas laukia ateityje

Mosulo chaldėjų arkivyskupas Emilis Shimounas Nona pasakojo organizacijai „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“, kad daugiau nei trys ketvirtadaliai iš 10 tūkst. jo vyskupijos tikinčiųjų pasitraukė: „Nežinau, ar jiems pavyks grįžti. Mano vyskupijos nebėra. IVIL ją pagrobė.“ Tačiau pasitraukę žmonės negali jaustis saugūs net pabėgėlių stovyklose, IV smogikai apšaudo ir jas. Įvairiais apskaičiavimais Irako krikščionių skaičius per dešimtmetį sumažėjo nuo 1,4 mln. iki 400 tūkst.

Liepos 24-ąją buvo pranešta, kad IV kovotojai susprogdino biblinio pranašo Jonos kapą ir šventyklą Mosule. Jona, musulmonų vadinamas Junusu, yra gerbiamas visų monoteistinių religijų išpažinėjų. Archeologai šią šventyklą datuoja VIII a. prieš Kristų. Tai tik viena iš daugelio, IVIL-IV su žeme sulygintų šventyklų.

Padėties rimtumą iliustruoja tai, kad diasporoje gyvenantys asirai grįžta į savo etnines žemes, kad stotų ginklu ginti savo naikinamus bendratikius. Neseniai Šveicarijos laikraščio „Sonntags Zeitung” žurnalistė aplankė vieną Sirijos karinės tarybos mokymo centrų, kur apmokomi ginkluoti savigynos vienetai, sudaryti iš Sirijos krikščionių, chaldėjų ir asirų.

Kurdistano autonomijos Irake prezidentas Massudas Barzani paskelbė, kad jo vyriausybė yra pasirengusi atverti duris krikščionių savanoriams, kad šie galėtų įsilieti į kurdų ginkluotąsias pajėgas ir suteikti jiems reikalingas priemones, kurios padėtų kurti savigynos būrius nuo IV džihadistų.

Ji ten sutiko ir keletą Šveicarijos gyventojų,  kurių vienas pasakė: „Kažkas turi imtis veiksmų, kad būtų užkirstas kelias krikščionių išnykimui.“

Kai kur Vakarų Europoje pasigirsta balsų, raginančių „ginkluotai piligrimystei“ į Iraką, kuri taptų penktuoju Kryžiaus žygiu ar nauju Lepantu, istoriniu mūšiu, kai 1571 m. spalio 7 d., Šventoji Lyga nugalėjo musulmonų Osmanų imperijos laivyną.

Net popiežius Pranciškus, kurio veiklos šerdis yra taikos žinia, rugpjūtį grįždamas iš Pietų Korėjos, žurnalistams sakė: „Yra teisinga sustabdyti agresorių, nesakau, „bombarduoti“, bet sustabdyti agresorių, tad reikia apsvarstyti priemones kaip tai padaryti.“

Nepaisant pačių įvairiausių kalbų ir pažadų krikščionių kraujas ir ašaros Irake liejasi toliau.

„Joks žiaurumas nepajėgus sunaikinti krikščionių religijos, pagrįstos Viešpaties Kryžiaus paslaptimi. Persekiojama Bažnyčia ne mažėja, bet, priešingai, nepaliaujamai auga. Viešpaties lauke nuimamas gausesnis derlius tada, kai kviečio grūdas, nukritęs į dirvą vienišas, atgimsta padaugintas”, – V a. rašė šv. Leonas Didysis. Paradoksalu, bet XXI a. kankinystė nėra dulkėtas praeities reliktas, bet reali drama, vykstanti kažkodėl bejėgės žmonijos akivaizdoje.

 

 

 

Susiję įrašai:

Share

Facebook komentarai:

Powered by WordPress | Designed by Elegant Themes